Nors konfliktus galima spręsti kumščiais, grasinimais, tačiau dažniausiai tai yra nepriimtina ar nepageidautina, todėl reikia rasti kitus būdus, kuriais skirtingas nuomones, interesus turintys žmonės ar grupės galėtų rasti tenkinantį sprendimą.

Manoma, jog derybose, dalykiniame pokalbyje siekiant įtikinti nuomonės, pozicijos teisingumu, naudojamos įvairios priemonės, o viena jų – argumentavimas. Argumentavimo tema nėra nauja, pirmiausiai, ji siejama su Senovės graikų filosofais (Aristoteliu ir dedukcine logika) bei aptariama įvairiose mokslo srityse – retorikoje, logikoje, filosofijoje bei neatsiejama nuo psichologijos.

Nepaisant to, mokslininkai teigia, jog suaugusieji stokoja įgūdžių argumentuotai dėstant mintis, aptariant skirtingus požiūrius ar svarstant alternatyvų reikšmę. Silpnoji grandis taip pat yra ir kontrargumentavimas – paprašius pateikti kontrargumentų išsakytiems teiginiams, dažniau išsakomi jau išdėstytas mintis patvirtinantys, tačiau ne paneigiantys argumentai. Be to, tik 1% viso mokymosi laiko skiriama argumentavimui.

Tai visgi, kas yra argumentas, argumentacija, argumentavimas ir kaip to išmokti. Nauckūnaitė teigia, jog argumentus galima apibrėžti kaip svarstymo elementus, kurie patvirtina tezių teisingumą, o argumentavimą aiškinti kaip procesą, kurio metu pateikiami argumentai ir kontrargumentai. Dėl šios priežasties, argumentavimą galima suprasti kaip procesą, veiklą, praktiką, o argumentaciją kaip rezultatą, produktą.

Kaip jau minėta, argumentavimo tema turi gilias šaknis. Dar Aristotelis, nagrinėdamas šį poveikio būdą, skyrė verbalinį ir neverbalinį įtikinėjimą. Pastarojo veiksnius įvardino kaip papirkinėjimą, fizinę prievartą, o verbalinio įtikinėjimo būdus analizavo plačiau ir išskyrė kelias jų rūšis. Anot Aristotelio, ethos tai kalbėtojo dorovinės savybės, kurias galima apibūdinti kaip charakterio bruožus, kuriuos kalbėtojas atskleidžia auditorijai.

Šiais laikais tai apima visą kalbėtojo įvaizdį: asmenybės savybes, kalbėjimo stilių, kompetencijas ir pan. Pathos atspindinti kalbėtojo gebėjimą pajusti auditorijos jausmus, nuotaikas, pateikiant ir dėstant mintis, faktus (logos). Remiantis šia klasifikacija, argumentus taip pat galima skirstyti į estetinius, emocinius ir loginius.

Pateikdamas patetinius argumentus kalbėtojas siekia sužadinti oponento vaizduotę, emocinius – jausmus, o loginius – mąstymą. Vis tik, nors klausantieji skirtingai suvokia tai, kas sakoma, oponentui pabosta klausytis vien teorinių samprotavimų, todėl retoriniai bei komunikavimo įgūdžiai tampa lygiai tokie pat svarbūs ar net svarbesni norint paveikti klausytoją, todėl dažnai manoma, jog emociniai argumentai yra patys paveikiausi.

Skirtingi mokslininkai pateikia daugybę gero argumento ir argumentavimo požymių. Tačiau svarbiausia šiame procese pateikti tokius dalykus, kuriuos galima aiškiai pagrįsti, įrodyti, o norint neprarasti pozicijos, svarbu ne tik įsispyrus laikytis savo, bet ir apžvelgti kitus požiūrius bei priežastis, kodėl jie galimi, tačiau mažiau vertingi. Deja, taikytis vien į oponento logiką nepakanka, todėl jog pavyktų ne tik įrodyti, bet ir įtikinti, svarbu išlikti dalykiškam, garbingam, o kalbėti reiktų aiškiai, paprastai bei atsižvelgiant į klausytojo ypatumus.

Kontraargumentavimas ir kaip jam pasiruošti

Vis tik, argumentavimas gal ir nebūtų toks sudėtingas procesas, jei pakaktų iš anksto pasiruoštų bei apsvarstytų argumentų. Deja, argumentavimas dažniausiai apima procesą, kuriame dalyvauja kelios šalys, kur „priešininkas“ turi savo tikslų ir yra pasiruošęs apginti savo požiūrį, poziciją. Dėl šios priežasties argumentų ima nebepakakti ir norint laimėti reikia kuo greičiau atlikti išsamų „tyrimą“, dėl ko oponentas negalėtų pasiekti savo tikslo. Čia svarbu užduoti sau keletą klausimų:
Argumentavimas

Argumentavimo mokymosi metodai

Kaip jau buvo minėta, argumentavimas apima įvairias mokslo sritis, o argumentavimo įgūdžių mokymasis tikriausiai trunka visą gyvenimą, tačiau Jonassen ir Kim siūlo kelis svarbiausius argumentavimo mokymosi būdus:

Paskatinantys klausimai. Argumentavimo mokytis galima užduodant sau įvairius klausimus (pvz.: Kas yra nesėkmės priežastis? Kaip tai įrodytum? Gal yra kitų priežasčių? ir kt.).

Bendradarbiaujančioji argumentacija. Šis mokymosi būdas apima argumentavimą grupėje bei strategijas, kuriomis naudojamasi siekiant įrodyti savo poziciją. Čia taip pat labai svarbu argumentavimo schemos, samprotavimo taisyklės, kognityviniai bei socialiniai įgūdžiai. Mokslininkai pastebi, jog toks argumentavimas susijęs su dažnesniu argumentų atmetimu bei schemų perstruktūravimu.

Kryptingi paliepimai. Tai nuomonės, požiūrio išreiškimas tam tikra tema. Pastebima, jog besimokantieji dažnai bijo ieškoti kontrargumentų savo išsakytiems argumentams manydami, jog tai sumenkina išsakyto požiūrio vertę. Vis tik, paprašius tiesiog pasvarstyti viena ar kita tema, besimokantieji lengviau randa prieštaravimus ir pateikia daugiau argumentų.

Taigi, tai leidžia daryti išvadą, jog net skirtingas klausimo (prašymo) formulavimas leidžia sulaukti skirtingų argumentų, kas svarbu turint asmeninių tikslų (pvz.: kai norima aiškios nuomonės, o ne abejonių, galima prašyti požiūrį dėstyti kryptingai, o kuomet norime daugiau naudos sau (pateikiant kontrargumentus) kalbėti abstrakčiau).

Grafiškai pateiktos argumentavimo schemos. Schemų sudarymas leidžia sudaryti argumentavimo struktūrą.
Grafiškai pateiktos argumentavimo schemos

Šis tas pabaigai…

Psichologiškai tinkamiausia pradėti nuo antrojo pagal svarbą, viduryje pateikti silpniausius, o baigti pačiu stipriausiu argumentu. Arba išdėstyti juos kulminaciniu principu: nuo silpniausio iki stipriausio.
Darant išvadas, apibendrinant, naudinga stipriausius argumentus pakartoti kitais žodžiais.

Taip pat ruošiant argumentus ir kontrargumentus, vertinga pasinaudoti šia Ross, Fisher bei Frey pateikta santrauka.