Esu susikaustęs, nepasitikiu savimi, neturiu savo nuomonės, nemoku atsipalaiduoti, nemoku bendrauti, tiesiog kai kalbu su žmogumi, nekyla jokių minčių. Dažniausiai tik klausau ir pritariu ką jis sako, o jei kažką pasakau, apima keistas jausmas ir mintys apie tai ar nenusikalbėjau. Nemoku būti čia ir dabar, dažniausiai būnu susitelkęs į save, galvoje daug minčių, esu nesusikoncentravęs.
Domiuosi saviugda, skaitau knygas, ko seniau niekada nedarydavau, ir net nemaniau, kad kada nors darysiu. Atrodo, nemoku ne tik bendrauti, bet ir jausti. Išskyrus baimę ir nerimą. Daugiau jausmų nėra. Vaikystėje matydavau, kai tėtis piktnaudžiaudavo alkoholiu, skriausdavo mamą. Kiek vėliau, tėtis nebevartojo alkoholio, tačiau tėvai vis tiek nesutardavo. Aš jau buvau paaugęs, su tėčiu sutardavau gan gerai, gal net geriau nei su mama, tačiau jausdavau pareigą sutarti ir su mama, būti geru vaiku jai, būti jos pusėje.
Taipogi vaikystėje ir paauglystėje aš šlapindavausi į lovą (neseniai tai ir vėl atsitiko). Dėl to, manau, mano savivertė dar labiau smuko žemyn. Dėl to būdavau baramas artimųjų, senelių… Vėliau mano tėvai išsiskyrė, gyventi likau su mama. Su tėčiu minimaliai bendrauju.
Paauglystėje vartodavau alkoholį, žolę, cigaretes. Dabar atsisakiau šių blogybių. Ir draugų, kurie tuo užsiimdavo ir darydavo man įtaką. Beje, niekada tikriausiai neturėjau tikro draugo, niekada nesu niekam išsipasakojęs, visada viską laikiau savyje, ir laikau iki šiol…
Po to, kai pradėjau domėtis saviugda, atsisakiau visų blogybių, galbūt ir pagerėjo kažkas, tačiau vis nesijaučiu gerai. Nejaučiu paprasčiausios ramybės. Nežinau ko noriu siekti, kokios noriu ateities, ir kas man patinka… Nežinau, ar čia viskas iš vaikystės, tačiau nusprendžiau paminėti ją čia. Kartais jaučiuosi kaip biorobotas. Noriu išgirsti jūsų patarimus, galbūt jūs užvesit mane ant kelio…
Ačiū!
Tomas (Vardas pakeistas)