Apie tai knygoje „TED TALKS: viešasis kalbėjimas“ paprastai ir vaizdžiai pasakoja Chrisas Andersonas, su savo komanda sukūręs šiandieninę TED konferenciją, tapusią įtakingiausiu pasauliniu edukaciniu reiškiniu ir judėjimu. Pateikiame ištrauką iš jos.
Pradėkite nuo idėjos
Žodį „idėja“ čia vartoju plačiąja prasme. Nebūtina pranešti apie reikšmingą mokslo proveržį, genialų išradimą ar sudėtingą teisės teoriją. Galima paprasčiausiai papasakoti, kaip ką nors padaryti. Pasidalyti žmogiška įžvalga, pagrįsta įdomia istorija. Kalbėti apie nuostabų ir prasmingą vaizdinį. Galbūt įvykį, kurį norėtumėte išvysti ateityje. O gal tiesiog priminti, kas gyvenime svarbiausia.
Idėja yra bet kas, kas gali pakeisti žmonių požiūrį į pasaulį. Jei žmonių galvose įžiebiate patrauklią idėją, darote stebuklą. Jūs įteikiate jiems neįkainojamą dovaną. Tiesiogine prasme dalelytė jūsų tampa jų asmenybės dalimi.
Ar jūs turite idėjų, vertų platesnės auditorijos? Neįtikėtina, kaip prastai mes žinome atsakymą į šį klausimą. Daugelis pranešėjų (dažniausiai vyrų) mėgsta girdėti savo pačių balsą ir laimingi kalba valandų valandas, taip ir nepasakydami nieko vertingo. Tačiau taip pat yra daug žmonių (dažniausiai moterų), kurie nepaprastai sumenkina savo darbo, žinių ir įžvalgų vertę.
Jei paėmėte į rankas šią knygą, nes trokštate išdidžiai įžygiuoti į sceną ir tapti TED konferencijos žvaigžde, prašau tuoj pat mesti ją šalin. Ir eikite dirbti, kol nuveiksite tai, apie ką verta kalbėti. Stilius be turinio yra bjaurus.
Vis dėlto panašiau, kad slepiate savyje kur kas daugiau minčių, vertų pasidalyti su kitais, negu patys suvokiate. Nebūtinai turite būti liūtus atbaidančių šviesų išradėju. Užtat gyvenate savo gyvenimą, kuris yra tik jūsų vienintelio. Turite sukaupęs unikalios patirties. Dėl jos kilo įžvalgų, tikrai vertų papasakoti kitiems. Tiesiog reikia nuspręsti, kurias pasirinkti.
Ar tai verčia jus nerimauti? Gal gavote užduotį klasėje ar turite pristatyti savo tyrimo rezultatus nedideliame susirinkime, gal kalbėsite apie savo organizaciją vietiniame Rotary klube ir stengsitės gauti jo narių paramą. Galbūt jums atrodo, kad nepadarėte nieko, apie ką verta šnekėti. Nieko neišradote. Nesate išskirtinai kūrybingas. Nelaikote savęs proto galiūnu. Neturite jokių originalių minčių apie ateitį. Netgi abejojate, ar kas nors jums tikrai aistringai rūpi.
Ką gi, sutinku, pradžia sunki. Daugelį idėjų reikia nuodugniai pagrįsti, kad jos būtų vertos klausytojų laiko. Teoriškai įmanoma, kad šiuo metu jums geriausia toliau gyventi įprastą gyvenimą ir ieškoti srities, kuri jus įtrauks visa esybe ir privers gilintis vis labiau, o šią knygą atsiversti po kelerių metų.
Bet neskubėkite daryti tokios išvados, geriau dar sykį pasitikrinkite, ar teisingai vertinate pats save. Gal tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi? Koks paradoksas: visuomet buvote ir esate savimi, bet juk matote save tarsi iš vidaus, tik savo akimis. Galimas daiktas, visiškai nepastebite to, kas jumyse žavi ir domina kitus. Kad tai atrastumėte, vertėtų atvirai šnektelėti su žmonėmis, kurie geriausiai jus pažįsta. Kai kuriuos jūsų bruožus jie pastebi geriau už jus.
Kad ir kaip ten būtų, tikrai turite vieną dalyką, kurio neturi niekas kitas pasaulyje, – savo unikalią gyvenimo patirtį. Tik jums vienam vakar būtent taip susiklostė įvykiai, tik jūs vieną po kito jautėte būtent tuos jausmus. Iš septynių milijardų žmonių esate vienintelis su tokia patirtimi. Taigi... ar galite kaip nors ją panaudoti? Daugelis geriausių kalbų remiasi tiesiog asmenine istorija ir iš jos gauta paprasta pamoka. Gal pastebėjote ką nors, kas jus nustebino? Galbūt stebėjote porą parke žaidžiančių vaikų ar persimetėte keliais žodžiais su benamiu? Ar tai, ką pamatėte ir sužinojote, galėtų sudominti kitus? Jeigu ne, ar įsivaizduojate save kelias savaites gyvenantį plačiai atmerktomis akimis, atvirai priimantį galimybę, kad kažkuri jūsų gyvenimo kelionės dalis taps įdomi ir naudinga kitiems žmonėms?
Žmonės dievina istorijas, o papasakoti gerą istoriją gali išmokti kiekvienas. Net jeigu jūsų istorijos pamoka seniai žinoma, tai puiku – juk esame žmonės! Mums reikia priminti! Ne veltui tikintieji kiekvieną savaitę kviečiami išklausyti pamokslo, per kurį vis iš naujo pasakojami tie patys dalykai, gal tik sudėlioti kas kartą truputį kitaip. Svarbi mintis, įvilkta į naują istoriją, gali virsti puikiausia kalba, jeigu tinkamai ją išklosite.
Pagalvokite apie savo darbą per pastaruosius trejus ar ketverius metus – ką labiausiai išskirtumėte? Kas jus ypač sujaudino? Gal supykdė? Kokiais dviem ar trimis pasiekimais labiausiai didžiuojatės? Kada pastarąjį kartą pašnekovas jums sakė „Kaip įdomu“? Jei turėtumėte burtų lazdelę, kokia viena idėja mieliausiai pasidalytumėte su kitais žmonėmis?
