Portale redler.ru publikuojamo straipsnio autorė nurodo, kad rašydama straipsnį šia tema vis prisimindavo atvejus, kai kildavo nenumaldomas noras pabėgti nuo niekaip užsičiaupti nesugebančių pašnekovų.
Apie ką gi jie kalbėdavo? Na, tarkim, apie tai, kaip jai netinka kokia nors šukuosena, apie nepakenčiamus kaimynus, apie eilinį nusivylimą pasamdyta aukle, apie ištisą savaitę per televizorių transliuotas laidas ir apie knygas, kurias, esą, privalu perskaityti, nors jose gvildenamos temos straipsnio autorei pasirodė visiškai svetimos.
Ar turime jaustis kalti, jei nieko taip ir nepaaiškinę išnykstame tokiems pašnekovams iš akiračio? O galbūt reikia išsamiai išdėstyti, kodėl su jais bendrauti nebenorime? Tiktai kokia prasmė tai daryti, jei žmogui akivaizdžiai neįdomu, kaip jaučiamės jų draugijoje?
Neprašyti patarimai, nereikalingos tiesos ir nepageidaujamas rūpestis yra tas „gėris“, kurį duodame savanoriškai, niekieno neverčiami. Tik ar teisingai elgiamės?
Kažin kodėl kartais atrodo, kad svetimame gyvenime orientuojamės daug geriau nei tie, kuriems tas gyvenimas priklauso. Taip pat esme linkę manyti, kad tiesa, t. y. atvira ir skaudi kritika, gali padėti žmogui žengti pirmyn ir ko nors pasiekti.
Įsitikinimas, kad visiems aplinkui gali būti įdomi mūsų asmeninė patirtis ir individuali nuomonė, žinoma, klaidingas, nes kiekvienam svarbi tiktai sava tiesa. Tad jei nenorite tapti žmogumi, kurio visi instinktyviai vengia, peržvelkite toliau aprašytas situacijas – tokias, į kurias patekus užvis geriausia patylėti arba elgtis ypač santūriai.
Jokiu būdu neaptarinėkite svetimų vaikų su jų tėvais: net paprašyti duoti patarimą arba pareikšti nuomonę, stenkitės tai daryti maksimaliai korektiškai, be to, nepamirškite pademonstruoti supratimo ir palaikymo.
Kiekvieną teiginį, kad vaikas ką nors padarė ne taip, motinos supranta kaip į save nukreiptą kritiką, esą jos – prastos motinos, jei vyksta šitokie dalykai. Kitaip sakant, jei kaltiname vaikus, automatiškai kaltiname ir jų tėvus – kitaip pastarieji šito nesupranta. Reaguodami į tokią kritiką jie ima įnirtingai gintis arba patys agresyviai kritikuoti.
Sutvardykite džiugesį ir jokiu būdu nesileiskite į ilgus pasakojimus apie konkrečias savo problemas, kai jums pristatomas žmogus, kurio profesija – teisininkas, gydytojas, rašytojas arba psichologas.
Patikėkite, šių profesijų atstovai mintinai žino, ko gali tikėtis, todėl gana dažnai stengiasi neprasitarti apie savo darbą. Nesvarbu, kur ir kokiomis aplinkybėmis įvyksta pažintis, lig tol jiems visiškai nepažįstami žmonės neretai neatsispiria pagundai pasinaudoti neva palankia proga ir ima dėstyti savas problemas, prašyti patarimų ir pasakoti savo gyvenimo peripetijas.
Bet kuris psichologas, gydytojas arba juristas žino šimteriopai daugiau istorijų, nei gali aprėpti vienui vieno žmogaus gyvenimas, nesvarbu, koks neeilinis jis būtų. Taip pat privalu atminti, kad profesionalo patarimai kainuoja pinigus, o perspektyva padirbėti už dyką mažai kam patraukli.
Nesidalykite ankstesnio romano smulkmenomis su dabartiniu partneriu ir jokiu būdu neimkite lyginti jo su buvusiuoju.
Žinoma, visada smalsu sužinoti, kaip dabartiniam išrinktajam klostėsi anksčiau, juolab kad iš jo pasakojimo galima susidaryti įspūdį, koks elgesys jam būdingas apskritai. Vis dėlto konstatuoti, kad buvome su kuo nors susisaistę, tačiau dėl konkrečios priežasties išsiskyrėme, yra ne tas pats, kas net menkiausiai progai pasitaikius vis prisiminti, ką ir kada su buvusiais partneriais veikėme, kur buvome, kokių dovanų esame nuo jų gavę, kokios siaubingos yra jų motinos ir koks apverktinas būdavo seksas.
Gausų asmeninių nuotraukų ir vaizdo įrašų archyvą geriau pasilikite sau.
Net jei kas paprašytų parodyti per atostogas darytas nuotraukas, geriau pademonstruokite 10–15 labiausiai vykusių kadrų, užuot varginę pašnekovą tūkstančių atvaizdų peržiūra.
Žmonėms tikrai gali būti įdomu, kuo jūs užsiimate, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie nepavargs klausytis valandų valandas užsitęsusio pasakojimo arba žiūrėti įspūdingo kiekio mažai kuo viena nuo kitos besiskiriančių nuotraukų, kuriose įamžinta, kaip jūs maudotės, valgote arba miegate.
Jei tenka išsakyti savo nuomonę, jokiu būdu nepradėkite nuo kritikos.
Kritika gali būti net labai objektyvi ir pagrįsta, bet net tada, kai esate primygtinai prašomi pasakyti, ką galvojate, neimkite iš karto kritikuoti. Juk tie, kurie mėgina ką nors naujo, nesijaučia pasitikintys savimi ir būgštauja dėl gauto rezultato.
Kritikos paskirtis – leisti žmogui tobulėti, o ne gniuždyti jo pasiryžimą, todėl vertinant kieno nors darbą iš pradžių reikia pasakyti ką nors teigiamo ir tik tada pereiti prie neigiamų aspektų.
Patarimas pradėti nuo pagyrų pagrįstas auklėjimo psichologijos principais. Žmonės kartais nesugeba išgirsti tų gerų dalykų, kurie pasakomi tada, kai jie jau pasijunta supeikti. Todėl iš pradžių derėtų atkreipti dėmesį į tai, kas iš tiesų pavyko, ir tik tada įvardyti tai, kas tąkart nenusisekė.
Pasistenkite susilaikyti nuo atsakymų į klausimus, kurių niekas neuždavė. Nepasakokite ir per atsitiktinumą sužinotų svetimų paslapčių.
Ar reikia pranešti savo draugei, kad matėte jos vyrą restorane su kažkokia moterimi? Ar reikia draugę informuoti, kad matėte jos sūnų prastos reputacijos kompanijoje?
Kiekvienas žmogus tikrai gali ir be niekieno pagalbos gauti informaciją, kurios jam reikia (ir jei reikia). Be to, kiekvienas turi teisę rinktis būti informuotas tiek, kiek mano esant reikalinga.
Pasakydami žmogui daugiau nei jis prašė arba yra pasirengęs priimti, primetame jam būtinybę imtis kokių nors veiksmų. Bet gali būti, kad jis tam visiškai nepasiruošęs, todėl arba užsisklęs savyje, arba dėl savo problemų ims kaltinti jus. Ar tikrai šito siekiate?
***
Vadovaujantis posakiu, kad tylėjimas – auksas, tikrai nereikia priimti tylos įžadų. Bendrauti yra sudėtinga ne tik su plepiais, bet ir su tyleniais.
Tiesiog atminkite, kad viskas, apie ką kalbate, neturi būti pasakoma šiaip sau. Prieš akis matant pašnekovą, tikrai nesunkus suprasti, kaip jis reaguoja į tai, ką girdi. Galbūt jis šypsosi? Gal įdėmiai žiūri jums į akis? O gal uždavinėja vis nepatogesnius klausimus?
Jei pašnekovas žvilgčioja į laikrodį, sunkiai tramdo žiovulį arba įnirtingai dairosi į šalis, turėtų būti aišku, kad jam neįdomu. Iškalbingu ženklu derėtų laikyti ir staiga suakmenėjusį bičiulio veidą arba pro sukąstus dantis iškoštą „ačiū“.
Žinokite, kad žmonės gali pasakyti arba pademonstruoti, ko iš jūsų tikisi. Jei kyla abejonių, galite tiesiog paklausti, ar pašnekovui įdomi jūsų nuomonė, ar jam praverstų patarimas, ar reikalinga kokia nors pagalba. Kai kalbamės su žmonėmis, negalime prarasti atidumo. Jei apgalvosime savo tariamus žodžius, bendravimas nekels jokios įtampos ir teiks tik malonumą.