Veidrodinių neuronų fenomenas leidžia daugiau sužinoti apie itin paslaptingą mūsų smegenų gebėjimą – empatiją arba gebėjimą įsijausti į kito asmens emocinę būseną. Veidrodiniai neuronai – unikalios didžiųjų galvos smegenų pusrutulių žievės ląstelės. Jas XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį atrado italų neurofiziologas Giacomo Rizollatti: iš pradžių pas beždžiones, o vėliau ir žmonių smegenyse.
Veidrodiniai neuronai veikia ne tik tada, kai mes atliekame tiesioginius veiksmus, bet ir tada, kai matome (galvojame), kaip tuos pačius veiksmus atlieka kiti. Kitaip tariant, minėtosios smegenų ląstelės leidžia mums pasimatuoti kito žmogaus būseną ir geriau jį suprasti.
Atsakomoji reakcija. Seniai žinoma: jeigu nusišypsosite vaikui, jis jums nusišypsos atgal. Tokia reakcija susijusi su veidrodiniu neuronu gebėjimu atspindėti, atkartoti kito žmogaus veido išraišką (iš čia ir kilęs jų pavadinimas), o smegenys tai įsimena.
Vaikystėje vaikas iš tėvų išmoksta ir žymiai sudėtingesnių emocijų: džiaugsmo šypsena, drovi šypsena, nuolankumo šypsena, pasitenkinimo savimi šypsena, paniekos šypsena. Vėlesniame gyvenime tas vaikas skirtingose situacijose šypsosis nesąmoningai lygiai taip pat, kaip tą skirtingose situacijoje darė artimiausi žmonės.
Pasitelkę imitacijos mechanizmą, veidrodiniai neuronai prisitaiko sau elgesio modelius, paplitusius konkretų žmogų supančioje artimiausioje aplinkoje. Taip formuojamas emocinis intelektas – žmogaus gebėjimas išreikšti tai, ką jis jaučia, bei intuityviai suprasti kito žmogaus jausmus, pajusti jo nuotaiką, deramai į ją reaguoti.
G. Rizollatti kolega Vittorio Gallese atkreipė dėmesį į faktą, jog autizmu sergančių vaikų atsiribojimas nuo aplinkinių susijęs su sutrikusia veidrodinių neuronų veikla. Mokslininkas pažymi, jog dėl šios priežasties mažieji autistai ir negali perskaityti aplinkinių emocijų – kitaip tariant, nesugeba perprasti jų reikšmės.
Pažįstamas būdas. Greičiausiai norite užduoti klausimą, kodėl vieni žmonės mums sukelia daug jausmų ir reakcijų, o kiti – ne. Visai gali būti, jog viena iš priežasčių ta, kad mūsų veidrodiniai neuronai geba sėkmingai atspindėti tik tas emocijas ir elgesio modelius, kurie mus atrodo priimtini ir suprantami.
Visai ne be reikalo kine neigiami personažai turi psichopatams būdingų savybių – jų emocijos mums nesuprantamos ir nesukelia empatijos. Toks pats principas naudojamas ir propagandoje, kai priešininkas vaizduojamas kaip praktiškai jokių pažįstamų žmogiškų jausmų ir savybių neturintis sutvėrimas.
Aktualūs atradimai. Šiandien dėl to, kokiu principu iš tikrųjų veikia veidrodiniai neuronai, netyla diskusijos ir ginčai. Per tą laiką veidrodiniai neuronų tema itin išpopuliarėjo – ir ne tik mokslo srityje.
Režisierius Peteris Brookas gana ironiškai pastebėjo, jog mokslas pagaliau atrado tai, ką menininkai žinojo jau seniai: norint sulaukti žiūrovo reakcijos, reikia leisti jam pasijusti kino filmo veikėjų vietoje, kitaip tariant, priversti jausti tai, ką jaučia personažai, trumpam pamiršti save. Kas žino: gal vieną dieną nebesakysime „suprask mane“, o tarsime „ei, įjunk savo veidrodinius neuronus“.