Pavardės keitimas (tarkim, po vedybų arba skyrybų) laikomas visiškai įprastu veiksmu, tačiau sprendimų pasikeisti vardą pasitaiko daug rečiau. Portalo „HuffPost“ leidėjai nutarė pasiteirauti, kaip norą pasikeisti vardą aiškina keletas tai padariusių asmenų. Toliau pateikti jų atsakymai gali padėti suvokti, kokie motyvai gali lemti tokį žingsnį.
Sužinojau, kad tėvas pavadino mane moters, kurią slapta mylėjo, vardu
„Kai tėvas pranešė motinai, kad nori skirtis, jis taip pat pasakė, kad niekada jos nemylėjo, o ištisus 20 metų ilgėjosi merginos, kurią sutiko būdamas septyniolikos. (Vėliau, beje, ji taip pat susituokė su kažkokiu vyru.) Tarsi to smūgio būtų maža, tėvas motinai išrėžė, kad kaip tik tos moters vardu yra pavadintas pirmas judviejų vaikas (t. y. aš). Sužinojusi šią tiesą, aš pasikeičiau vardą, kai tik teisiškai galėjau tai padaryti.“
Įgriso nuolatinis erzinimas dėl hipiško vardo
„Vardą pasikeičiau jau perkopusi keturiasdešimtmetį. Žinoma, ilgai apie tai galvojau, nes be galo nemėgau man duoto vardo. Jį tėvai išrinko užvaldyti tipiškai hipiško nusiteikimo ir taip pasmerkė mane nesiliaujančioms patyčioms, pajuokai ir nuolatiniam klausinėjimui. Kai ėmiau dirbti socialinį darbą, reikalai dar pablogėjo, kadangi tekdavo dažnai prisistatyti nepažįstamiems žmonėms. Prisimenu, kaip vienas klientas mums pasisveikinus ėmė ir paklausė, ar tėvai manęs šitaip nemylėjo, kad suteikė man tokį vardą.
Tik po daugybės atskirai nuo tėvų pragyventų metų pajutau, kad nebeturiu jaustis įsipareigojusi turėti vardą, kuris kėlė man tiek problemų ir labai nepatiko. Taigi, priėmiau sprendimą jį pasikeisti. Daugelis pažįstamų pritarė tokiai minčiai, nors ir žinojo, kaip sunku bus persiorientuoti. Aišku, atsirado ir tokių, kurie apgailestaudami pareiškė mėgę buvusį mano vardą. Jiems paprastai atsakau, kad kalbėdami tarpusavyje gali ir toliau jį vartoti.
Naujas vardas mane akivaizdžiai išlaisvino. Be to, dažnai įsitikinu, kad jis gražus ir kitiems. Kai kas nors šūkteli: „O, koks gražus vardas!“, magėte maga pasakyti, kad pati jį išsirinkau.“
Priežastis – virsmas iš moters į vyrą
„Dabar aš baiginėju mokyklą. Kai sulaukiau trylikos, apsisprendžiau, kad turiu būti translytis, nors tai žinojau visą savo gyvenimą. Mokykloje kildavo nemažai keblumų, kai mokytojai kviesdavo mane vardu, kuris buvo akivaizdžiai moteriškas: juk tada visiems tapdavo aišku, kad esu translytis, o tai ypač asmeninė informacija, kurios viešinti nesinorėjo. Dar ir mano elektroninio pašto adrese, kurį kasdien naudodavau, buvo tas moteriškas vardas. Trokšte troškau jį pamiršti.
Iš pradžių apie juntamą diskomfortą papasakojau kai kuriems žmonėms, bet galop nutariau viešai prisipažinti apie tai, ko paprastai niekam nesakydavau. Mano inicialai liko tokie pat. Iš pagarbos motinai mergautinę jos pavardę paverčiau viduriniu savo vardu. Labai džiaugiuosi privatumu ir patogumu, kurį radau įgyvendinęs šį pokytį. Esu be galo laimingas, kad tokie veiksmai apskritai įmanomi.“
Aš skyriausi ir, šiaip ar taip, keičiausi pavardę
„Kai skyriausi, pasikeičiau ir pavardę, ir vardą. Nenorėjau nei grįžti prie mergautinės, nei pasilikti buvusio vyro pavardės, taigi, pasitarusi su mama, apsisprendžiau pasirinkti visiškai naują. Kai ėmiau domėtis, ar tai įmanoma, sužinojau, kad galiu pasikeisti net ir vardą. Kaipmat panorau tai padaryti.
Dabar galvoju, kad tada, matyt, buvau pernelyg psichologiškai išsekusi, kad ryžausi tokiam sprendimui: vienu ypu pasikeisti ir vardo, ir pavardės, ko gero, nederėjo. Kai kada patiriu keblumų, nes esu laisvai samdoma darbuotoja ir vis tiek pateikiu buvusį savo vardą (tik kitaip parašytą), o kai tenka prisistatyti, dažnai esu palaikoma kitu žmogumi. Artimieji ir po šiai dienai vadina mane senuoju vardu. Taip elgiasi ir kolegos bei senieji draugai. Tie, su kuriais tenka susipažinti dabar, aišku, kreipiasi į mane nauju vardu.“
Vardas atrodė pernelyg vaikiškas suaugusiam žmogui
„Tėvai pavadino mane Keite. Šiaip jau tai yra mažybinė vardo Katerina forma. Kai suaugau, toks vardas ėmė rėžti ausį, be to, kai į mane kas kreipdavosi, pasijusdavau taip, tarytum būčiau laikoma infantilia. Žinoma, gimtajame savo mieste aš tebesu Keitė, tačiau žmonėms, su kuriais tvarkau verslo reikalus, prisistatau Katerina. Būtent taip jie mane ir vadina. Sprendimą pasikeisti vardą vertinu tik teigiamai.“
Tėvų duotą vardą laikiau visiškai netinkamu
„Tėvai pavadino mane Brandonu. Nuo pat pirmųjų mokyklos klasių svajojau pasikeisti šį vardą. 2016-aisiais pagaliau tai padariau. Norėjau, kad mano vardas labiau derėtų prie pavardės: netgi turėtų tiek pat raidžių ir skiemenų. Taigi, pasivadinau Faustu.“
Neįprastai skambantis vardas trukdė susirasti darbą
„Vardą pasikeičiau todėl, kad jis trukdė kopti karjeros laiptais. Galbūt atrodo neįtikėtina, tačiau neįprastai skambantys, užsienietiškos kilmės vardai darbdaviams kelia įtarimą. Pasivadinęs įprastu vardu, sulaukiau daug daugiau kvietimų pokalbio. Buvusio savo vardo aš neatsisakiau, tačiau dabar tai – antras mano vardas.“
Norėjau, kad visi mane vadintų taip, kaip mane įvaikinusi moteris
„Iš globos namų išvykau kaip Čelsė, tačiau mane įvaikinusi moteris ėmė vadinti mane Dole. Šis vardas skambėjo ypač meiliai ir prigijo kaip tikrasis. Kai sulaukiau devyniolikos, įsisukau į mados verslą, todėl mano vardas dažnai būdavo minimas viešai. Tada ir nutariau, kad turiu būti žinoma kaip Dolė. Vyliausi, kad tada manęs tikrai nepažins kažkur gyvenusi biologinė mano motina. Pasivadinusi Dole, jaučiausi pasielgusi labai teisingai, todėl neužilgo šis vardas tapo ne tik profesiniu bet ir tikruoju mano vardu.
Prieš porą metų pagaliau pasirūpinau visais teisiniais vardo keitimo reikalais. Juk niekada nebuvau vadinama Čelse, be to, nejutau jokio ryšio su biologine savo šeima. Pasikeitusi vardą pasijutau artimesnė mane įvaikinusiems žmonėms. Tai buvo vardas, kurį parinko tikra mano mama, o ne ta, kuri mane pagimdė, bet motina taip ir netapo.“
Niekas vis tiek nevadino manęs tikruoju vardu
„Tiesą sakant, turėjau du vardus – buvau Merė Elison, tačiau visi mane vadino ne pirmuoju, o antruoju. Kai ištekėjau, pirmojo vardo aš tiesiog atsisakiau: juk juo neprisistatydavau, todėl jis tiktai kėlė sumaištį. Aš pasilikau mergautinę pavardę, bet vyro pavardę taip pat pasiėmiau.“
Ligoninėje, rašant gimimo liudijimą, buvo įvelta klaida
„Ligoninėje buvo klaidingai įrašytas motinos man duotas vardas. Kad taip nutiko, paaiškėjo tik tada, kai teko kreiptis į koledžą dėl finansinės paramos. Ją išsirūpinti pavyko tik oficialiai pasikeitusi vardą į tą, kurį išties norėjo duoti mama ir kuriuo visi mane vadino.“
Vardas kėlė nemenką painiavą
„Vietoj dviejų vardų – Merė Teresė – pasirinkau vieną – Terė. Gimiau per mamos 25-ąjį gimtadienį, todėl tėvai pavadino mane Mere – toks buvo ir mano motinos vardas. Tačiau, siekiant išvengti painiavos, visi vadino mane Tere, taigi, Merė taip ir netapo man tikruoju vardu. Vėliau sumaišties galėjo tik padaugėti, nes būsimos anytos vardas taip pat buvo Merė Teresė.
Siekdama pasilengvinti gyvenimą, taip pat išvengti būtinybės nuolat taisyti žmones, besikreipiančius į mane tuo vardu, kuris įrašytas dokumentuose, o ne tuo, prie kurio esu pratusi, tekėdama pasikeičiau ne tik pavardę, bet ir vardą – visiems laikams oficialiai tapau Tere. Dėl šio sprendimo gailėtis dar neteko.“
Vardas priminė įtemptus santykių su biologine motina
„Buvau atiduota į vaikų globos namus. Su mane įvaikinusia šeima susipažinau sulaukusi penkiolikos. Biologinė mano motina savo globos teisių neatsisakė, todėl sulaukusi aštuoniolikos pasikeičiau ir vardą, ir pavardę. Prie naujo vardo pripratau ne iš karto. Visa tai vyko prieš 35-erius metus, taigi, šią akimirką Megan esu vadinama dvigubai ilgiau nei tuo kitu vardu. Kad netektų patirti daugiau sunkumų pratintis prie naujų pokyčių, pavardės tekėdama nepasikeičiau.“