Yra kelios svarbios priežastys, dėl kurių laimė – tokia reta viešnia protingų žmonių gyvenime.
Jie pastoviai viską analizuoja. Žmonės, turintys aukštą IQ koeficientą, linkę į perdėtą analizavimą, jie analizuoja absoliučiai viską, kas vyksta jų gyvenime ir aplink jį. Laikui bėgant šis įprotis išsunkia jėgas, ypač jei apmąstymai baigiasi nemaloniomis išvadomis. Yra posakis, kad nežinojimas – tai ir yra tikroji palaima. Ir tai tiesa: kuo mažiau suprantame, tuo nerūpestingesni ir laimingesni jaučiamės. Tas faktas, kad aiškiai matome tikruosius žmonių „aš“ ir jų motyvus, laimės neprideda. Būtent dėl to ateina nusivylimas visu pasauliu. Jau nekalbant apie jausmus, kuriuos kelia samprotavimai apie būties filosofiją, globalines katastrofas ir gyvenimiškas dilemas, kurios neturi ir negali turėti sprendimo.
Jie išsikėlę labai aukštus standartus. Protingi žmonės tiksliai žino, ko nori ir jokiu būdu nesitenkina mažesniais rezultatais. Tai reiškia, kad jiems žymiai sunkiau nei kitiems jausti pasitenkinimą kažką pasiekus ar iš santykių su artimaisiais, draugais ir kolegomis. Jiems apskritai visur žymiai sunkiau. Negana to, neretai protingi žmonės yra dideli idealistai. O paskui susiduria su žiauria realybe, kur išgyvena stipriausi ir mikliausi. Ir užplūsta gilus nusivylimas.
Pernelyg reiklūs sau. Ir pernelyg griežti. Kalba eina ne vien apie pasiekimus ir nesėkmes. Protingi ir gilūs žmonės analizuoja save ir savo elgesį tokiu būdu, kad surastų vis naujų progų save apkaltinti jau nežinia kelintą kartą. Kartais jūs jau gulite lovoje, stengiatės užmigti ir staiga prisimenate situaciją, nutikusią praeitą vasarą ar prieš mėnesį, kai pasielgėte ne taip, kaip norėjote ir turėjote. Ir viskas – miego kaip nebūta. Prisiminimai sukėlė kaltės jausmą, nepasitenkinimą savimi ir kitas negatyvias emocijas, su kuriomis laimei ir džiaugsmui, deja, ne pakeliui.
Nepakanka realybės. Protingi žmonės niekada nenustoja ieškoti kažko daugiau – naujų horizontų, prasmių, tikslų. Tie, kurie mąsto dar giliau, nesustoja ties pasiektu, jų neramus protas neleidžia atsipalaiduoti ir mėgautis šiuo momentu. Banali realybė jiems pernelyg nuobodi. Jie laukia kažko fantastiško, idealaus, neįtikėtino. Ir, savaime, suprantama, neranda to realiame pasaulyje. Ar teko patirti jausmą, kad atsidūrėte čia atsitiktinai, kad iš tikrųjų jūs žmogus iš kito šimtmečio ar apskritai iš kitos planetos? Gilūs ir protingi žmonės taip jaučiasi pakankamai dažnai. Kaip galima būti laimingu, jeigu jautiesi svetimu šiame pasaulyje?
Nėra tikro kontakto ir supratimo santykiuose su kitais. Teisybę kalbant, visi mes siekiame to paties – kad mus išties suprastų. Kaip malonu sėdėti su bendraminčiu ir šnekučiuotis apie viską pasaulyje, kai žinai, jog jis tave supranta ir lygiai taip pat žvelgia į pasaulį. Gaila, bet protingi žmonės labai retai gali pasigirti tokiais bendraminčiais. Dauguma jaučiasi vieniši ir nesuprasti, tartum visame pasaulyje nebūtų žmogaus, kuris sugebėtų įžvelgti jų proto gelmes. Moksliškai įrodyta, kad žmonėms su aukštu IQ socializacija tik trukdo jaustis laimingais. Skirtingai nei žmonėms su vidutiniu intelektu, kuriems bendravimas tiesiog būtinas. Tai nereiškia, kad protingiems nereikia bendravimo, jiems viso labo norisi kalbėtis apie įdomius ir reikšmingus dalykus, o ne apie nuolaidas parduotuvėje, orus ir planus išeiginėms. Nėra būtinybės priminti, kad mūsų dienomis sudėtinga rasti žmogų išties giliam bendravimui. Už tai galime „padėkoti“ mūsų vartotojiškai visuomenei, nutaikytai išimtinai į materialių gėrybių vaikymąsi. Liūdna ir žiauri tiesa.
Psichologinės problemos. Parašyta begalė darbų psichiatrijos srityje, kuriuose autoriai sieja psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, sociofobiją, su aukštu intelektu. Ar galima būtų teigti, kad tai savotiškas gilaus proto „šalutinis efektas“? Niekas nežino. Mokslas kol kas dar negali prasiskverbti taip giliai į proto paslaptis. Tuo pat metu psichikos problemų neturintys protingi žmonės linkę dar ir į taip vadinamą egzistencinę depresiją, kurią sukelia perdėtas visa ko apmąstymas. Jeigu esate linkęs viską be saiko apgalvoti ir analizuoti, tam tikru momentu pradėsite samprotauti apie gyvenimą ir mirtį, apie egzistavimo prasmę. Pradedate iš naujo vertinti visą savo gyvenimą ir tada liūdesys be jokių regimų priežasčių – garantuotas.