Taip yra dėl vadinamojo Dunningo-Krugerio efekto: žemo intelekto, prastos kvalifikacijos ir siauro akiračio žmonės dėl savo kuklių gebėjimų negali suprasti, kad jų priimami sprendimai yra klaidingi, o jų pačių sau priskiriami talentai – melagingi.
Štai kodėl jiems atrodo, kad jie visada teisingai elgiasi ir geriau už visus supranta situaciją. Ilgainiui tokia pasaulėjauta įgauna psichologinės savigynos pobūdį. Ribotų gebėjimų žmogus pradeda ginti savo situacijos suvokimą būtent dėl to, kad jaučia – vos tik prisileis mintį, kad yra neteisus, jį iškart iš užimamų pozicijų išstums talentingesni žmonės.
O štai talentingiesiems būdingas atvirkštinis efektas. Jie gerai supranta, kokie sudėtingi realybės įstatymai ir koks platus žinių, kurias perspektyvoje galima įgyti, laukas ir tai verčia juos sumenkinti savo gebėjimus ir nuvertinti savo vietą visuomenėje. „Žinau, kad nieko nežinau“, – kartojo išmintingasis Sokratas, gyvenęs daugiau nei kukliai ir nuolat kentęs savo teisumu įsitikinusių kvailių išpuolius.
Tad ar gali ribotų gebėjimų žmonės sau tai pripažinti? Panašu, kad ne.
Teoriškai Dunningo-Krugerio efektas buvo nuspėtas, o vėliau eksperimentais įrodytas 1999 metais. Tai padarė Kornelio universiteto (JAV) psichologijos katedros darbuotojai Davidas Dunningas ir Justinas Krugeris. Teorinį pagrindą šiai hipotezei suteikė garsių filosofų pastebėjimai. Pats D. Dunningas citavo Charlesą Darviną – „Nemokšiškumas dažniau gimdo pasitikėjimą, nei žinojimą“ – ir Bertrandą Russellą – „Vienas iš nemalonių mūsų laiko bruožų yra tai, kad tie, kurie jaučia pasitikėjimą, yra kvaili, o tie, kuriems būdinga bent šiek tiek fantazijos ir supratimo, yra kupini abejonių ir neryžtingumo“.
Įdomu tai, kad praktiniu tyrėjų įkvėpimo šaltiniu tapo nusikaltimas. Jis buvo labai kurioziškas. Mokslininkus sudomino neeilinis plėšiko McArthuro Wheelerio atvejis. Pastarasis apiplėšė vieną po kito du bankus prieš tai veidą išsitepęs citrinų sultimis, mat tikėjo, kad citrinų sultys neleidžia vaizdo stebėjimo kameroms užfiksuoti jo veido. Psichologus sužavėjo žmogaus nekompetencijos gylis, nes jis net nemėgino patikrinti, ar jo įsivaizdavimas yra teisingas, nors klaida grėsė kalėjimu.
Surinkę į vieną vietą įvairiose veiklos sferose užsiimančius žmones, kurių realių žinių lygis labai skiriasi, eksperimento autoriai pateikė jiems anketą, kurioje buvo siūloma pažymėti kompetencijos lygį savo veiklos sferoje. Paskui eksperimento dalyviams teko atlikti keletą testų, kurie leido nustatyti tikrąjį jų kompetencijos lygį. Remiantis rezultatais buvo sudarytas grafikas, kuriame buvo pavaizduota realių žinių koreliacija su tiriamųjų įsitikinimu, kad jie puikiai išmano savo veiklos sferą.
Grafikas priminė netaisyklingą parabolę: kairėje pusėje, kur buvo pristatomi labiausiai kompetencijos stokojantys tyrimo dalyviai, ji pasiekė savo apogėjų – šimtaprocentinio pasitikėjimo savo žiniomis reikšmių. Paskui ji staigiai krito – didžioji dauguma savo profesiją puikiai išmanančių žmonių savo patirtį ir gebėjimus vertino ypač prastai. Į pabaigą kreivė vėl kilo – čia buvo geriausi iš geriausių, tikrieji savo srities specialistai, kurie negalėjo nesuprasti, kad yra gerokai labiau kompetentingi už daugumą kitų specialistų.
Vis dėlto, tikrųjų ekspertų pasitikėjimas vos siekė du trečdalius skalės lyginant su absoliučių profanų nuomone apie savo sugebėjimus ir žinias. D. Dunningas ir J. Krugeris nustatė, kad profanai ne tik pervertino savo kompetenciją profesiniais klausimais, bet ir negalėjo adekvačiai vertinti specialistų, kurių kvalifikacija toje pačioje srityje iš tikrųjų aukšta. Be to, jie nuoširdžiai netikėjo tuo, kad testuose darė klaidų, susijusių su profesine veikla – dauguma laikėsi savo nuomonės net ir po to, kai jiems buvo parodytos jų klaidos ir logiškai pagrįstas jų neteisumas.
Nuo to laiko Dunningo-Krugerio efektas ne kartą buvo patvirtintas ir kitų tyrimų.
Vis dėlto, yra vilties, kad savo nekompetencijos suvokti negebantys profanai gali pasitaisyti. D. Dunningas ir J. Krugeris pasiūlė jiems specialų mokomąjį kursą, kuriame jiems ne tik buvo suteikiamos su profesija susijusios žinios, bet ir pateikti metodai, leidžiantys gauti realius kompetencijos rodiklius. Šie metodai leido patikrinti kitų profesionalumą ir savo pačių tikrąjį lygį. Pasibaigus mokymams profanai suvokė savo ankstesnės nekompetencijos lygį. Beje, net ir tuo atveju, jeigu jų profesinis lygis po mokymų neišaugo.