– Kada žmogus tampa suaugusiu?
– Psichologai bando nustatyti tą amžiaus ribą, nes ji dažnai reikalinga – tam tikros pareigos, įsipareigojimai susiję su amžiumi. Kai žmogui sukanka kažkiek metų, priskiriame jį vaikui, paaugliui arba suaugusiajam. Tačiau tapimas suaugusiu siejasi su tam tikrai įvykiais.
Dažniausiai žmogus suaugusiu laikomas tada, kai baigia mokslus, sukuria šeimą, randa rimtą darbą ir tampa atsakingesnis. Bet pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tai, kad laikas, kada prasideda suaugėlystė, labai pasikeitė. Atsirado net terminas „tapsmas suaugusiu“, kuris rodo, kad tai procesas.
Nėra taip, kad sukanka kažkiek metų ir žmogus jau suaugęs. Tai susiję su daug dalykų. Pavyzdžiui, mokslų baigimas. Anksčiau žmonės studijas baigdavo būdami 21–22 metų, jie iš karto įsidarbindavo. Dabar normalus ne tik mokymasis visą gyvenimą, bet ir studijos universitete sulaukus vyresnio amžiaus. Žmonės vėliau baigia mokslus, vėliau įsidarbina.
– Kokie kiti kriterijai, rodantys, kad žmonės suauga vėliau?
– Dar vienas kriterijus – šeimos sukūrimas. Pasidomėjau, kaip keičiasi besituokiančių žmonių amžius. 2011 m. vidutinis pirmą kartą vedančių vyrų amžius buvo 29 metai, o štai 2007 m. – 27 metai. Taigi žmonės tuokiasi būdami vis vyresni. Vedybos ir vaikų turėjimas rodo įsipareigojimą. Daug kas sako, kad žmonės, kurie nebaigė mokslų, neturi šeimos nėra per daug įsipareigoję ir gali gyventi sau.
– Ar buvimas suaugusiu tiesiogiai susijęs su įsipareigojimais?
– Šiek tiek susijęs, čia galima kalbėti apie bet kurią sritį. Kadangi pati daugiausia dirbu priklausomybių srityje, duosiu pavyzdį apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Anksčiau didelį susirūpinimą kėlė narkotikų vartojimas klubuose ar kitų pasilinksminimų metu. Paaiškėjo, kad kuomet žmonės, vartoję tuos narkotikus, baigia mokslus ar sukuria šeimas, jie liaujasi tai darę. Jie įsipareigoja, galvoja apie savo vaikus, gerą pavyzdį ir pan. Taigi įsipareigojimas yra svarbus suaugusiojo bruožas.
Tapsmo suaugusiuoju laikas dabar yra nuo 18 iki 25 metų. Kai kurie psichologai net ima sakyti, kad iki 28 metų. Iki šio amžiaus dalis žmonių dar neranda rimto darbo. Studentai dirba, bet laikinus darbus ir sako, kad tai tik įsibėgėjimas, savęs ieškojimas. Šiam amžiaus tarpsniui būdingos tapatumo paieškos.
Nors dar iki šiol jaunuoliai kai kada spaudžiami greitai nuspręsti, kuo jie nori būti. Visgi žmogus negali pasirinkti gyvenimo kelio per kelis metus. Reikia leisti savęs ieškoti. Vakarų valstybėse įprasta iki 2–3 kurso universitete studijuoti bendrus dalykus, nesirenkant specializacijos. Juk tik vėliau studentai pamato, kas juos domina. Lietuvoje jau pirmame kurse reikia kažką rinktis.
– Vienas iš kriterijų, būdingų suaugusiesiems, – išsilavinimas. Kai kurie žmonės neturi aukštojo išsilavinimo, tad ar galima galvoti, kad jie netapo suaugusiais?
– Taip, tai vienas iš kriterijų, nes susijęs su įsidarbinimu. Žmonės, kurie baigia tik mokyklą, iš karto pradeda dirbti, tai juos labai pakeičia. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurių išsilavinimas žemesnis, tuokiasi anksčiau, tam įtakos turi ir pinigų turėjimas. Tie, kurie ima dirbti po mokyklos ir užsidirba, jaučiasi vyresni už kitus savo bendraamžius, labiau savimi pasitiki.
– Galima išgirsti teiginių, kad šiuolaikiniai dvidešimtmečiai išgyvena ketvirčio amžiaus krizę, kuri susijusi su nerimu, nežinojimu, kuo būti, ar kurti šeimą, ar keliauti. Tai sukelia daug problemų. Ar tokia krizė iš tiesų yra?
– Galbūt, kai kas apie tai kalba. Žymus raidos psichologas Erikas Eriksonas vienas pirmųjų tyrinėjo visus žmogaus amžiaus tarpsnius. Kalbėdamas apie paauglystę jis sakė, kad tam skirtas per mažas laiko tarpas. Paaugliai pernelyg skubinami kažką pasirinkti. Todėl jis siūlė tapatumo moratoriumą. Tai – sprendimas, atidėtas laike.
Nereikia skubinti žmogaus, jei jis negali apsispręsti, kuo būti, turi daug pasirinkimų. Psichologai kalba, kad yra daug nelaimingų žmonių, daug savižudybių. Gal taip yra dėl to, kad tam tikru etapu žmonėms neleidžiama pasirinkti? Juk kai pasirenki kažką studijuoti, sunku tai mesti ir eiti kitur. Teoriškai lengva, bet juntamas didelis spaudimas iš tėvų pusės, iš visuomenės. Taip ir studijuojami nemėgstami dalykai, vėliau žmogus jaučiasi nelaimingas ir po studijų. Jie būna nelaimingi ir visą gyvenimą, nes dirba nemėgstamą darbą.
Reikia leisti jaunuoliams po mokyklos baigimo ieškoti savęs. Labai gerbiu, kai vyresni studentai, paklausti, ką veikė po mokyklos baigimo, sako – savanoriavau, keliavau, dabar jau apsisprendžiau, kuo noriu būti. Galima žavėtis tokiu žmogumi, bet nujaučiu, kokį spaudimą iš tėvų ir mokytojų jis jautė.
– Pastebima, kad jauni žmonės neskuba pirkti nei automobilių, nei butų ar kitų prabangių daiktų. Ką tai reiškia?
– Kaip minėjau, jauni žmonės ieško savęs ir nenori padaryti klaidų. Nusipirkęs vieną automobilį ar butą, gali pamatyti dar geresnį. Gali keistis gyvenimo būdas, siekiai ir planai. Butas ar automobilis vyresniems žmonėms atrodo kaip vertybė, o jaunų žmonių vertybės kitokios. Jie investuoja į kitokius dalykus, todėl tokios tendencijos.