Visgi žmonės dažnai maišo savigraužą ir savikritiką. O kuo gi šie du dalykai skiriasi?
Savikritika – tai gebėjimas pažvelgti į save ir savo poelgius iš šalies, pamatyti klaidas, pripažinti jas ir, jei tai įmanoma, ištaisyti.
Savigrauža nuo savikritikos skiriasi tuo, kad žmogus pradeda kaltinti save dėl poelgių, nepaisydamas nei aplinkybių, nei tikslų – kitaip tariant, vertina save peržengdami realybės ribas.
Savigraužos priežastys
Būtent tėvai (seneliai) dažnai įskiepija visą arsenalą priemonių ir galimybių, kuriomis vėlesniame gyvenime naudosis jau suaugęs žmogus.
Dažniausiai kritikuojantys tėvai – tai tokie žmonės, kurie nori „nulipdyti“ vaiką pagal savo svajones, nesiskaitydami su vaiko siekiais. Ir tuomet, pavyzdžiui, mažas flegmatikas iš gyvesnio temperamento tėvų nuolat girdės priekaištus ir nepasitenkinimus, jis visam gyvenimui „išmoks“, kad yra kažkoks ne toks, nevisavertis. Rezultatas: įskiepytas prastesnis savęs vertinimas.
Vaiko augimas ir brendimas idealiu atveju (nuo kurio mes esame tolimi) turėtų atitikti paties vaiko atsivėrimo liniją, o ne „lipdymą” pagal iš anksto numatytą įvaizdį.
Įvaizdis yra ne vaiko, o jo tėvų, ir visai įmanoma, kad jis įdealiai tinka tėvams. Bet vaikas juk gali visiškai neatitikti tėvų įsivaizdavimo.
Kaip bebūtų paradoksalu, dažniausiai kritikuoja protingi, emocingi ir vaikui neabejingi tėvai. Dėl to mažesnis savęs vertinimas bei savikritiko įprotis išmuša iš vėžių.
Jei tėvai būtų paprastesni ar bent kiek abejingesni – ir problemų būtų mažiau. Juk iš tiesų, gerais norais pragaras grįstas.
Kodėl neverta pernelyg save kritikuoti?
1. Tai kenkia asmenybei, mažina savęs vertinimą.
2. Savigrauža tarytum sako: „Tu nieko nesugebi“ ir taip draudžia kai kuriuos veiksmus, palikdamas žmogų nerealizuotų galimybių situacijoje.
3. Pernelyg savikritiški žmonės nepatinka aplinkiniams, nes visas jų dėmesys sutelktas į save.
4. Savigraužiais lengva manipuliuoti, nes jiems būdingas globalus kaltės jausmas.
5. Tai atima daug laiko ir nepalieka vietos teigiamoms emocijoms.
6. Savigrauža iš esmės įkalina žmogų emocinio reagavimo lygmenyje, neleidžia įjungti racionalaus suaugusio žmogaus mąstymo ir tuo pačiu trukdo atrasti realią išeitį iš situacijos.
Kaip suprasti, ar jums būdinga savigrauža
Savigrauža pasireiškia taip: vietoj to, kad bandytų pataisyti situaciją, žmogus pradeda save siaubingai keikti, kankintis dėl nesėkmės ir, atrodo, iš to netgi patiria kažkokį keistą malonumą.
Iš tikrųjų savigraužos apimtas žmogus šiuo atveju išgyvena seniai (nuo vaikystės) pažįstamą scenarijų.
Reikia tik suprasti, kad vidinis jus keikiantis balsas – tai visai ne jūsų, o jus auklėjančių tėvų balsas. Po tokio savigraužos seanso suaugęs berniukas (ar mergaitė) būna tinkamai ir įprastai nubaustas už tai, ką padarė, todėl nusiramina.
Būtent toks pasitenkinimas nuo tėvų bausmės ir sustojimas ties šia bausme ir yra pavojingiausia situacijos dalis. Vaikystėje vaikas nedaug ką gali, o ypač negali pasipriešinti jo akimis žiūrint dideliems ir visagaliams tėvams.
O išeitis iš šios situacijos ganėtinai paprasta: pripažinkite sau, kad jus valdo vaikiškas scenarijus, kuriame buvote bejėgiai; prisiminkite, kad dabar jūs – suaugęs žmogus ir pabandykite šį scenarijų pritaikyti kaip suaugęs žmogus: atraskite būdą pataisyti reikalus.
Pavyzdžiui, susipykote su viršininkais. Ką daro klasikinis savigrauža? Jis pradeda grąžytis kaulus ir kalbėti maždaug taip: „Nu bet tu ir... nejaugi negalėjai kitaip, dabar juk turėsi begalę nemalonumų, juk reikėjo mandagiau, o kas dabar bus, kaip atsiprašinėti?“.
Kitas galimas veiksmas – eiti pas vadovus ir išlementi atsiprašymą, kad išeitumėte iš viršininko kabineto lyg „priluptas šuo“.
Žmogus su normalia, sveika savikritika išanalizuos, kokios buvo tikrosios konflikto priežastys, kokiais klausimais nuomonės išsiskyrė ir pabandys atsiprašyti (nes konfliktas – tarpusavio sąveikos rezultatas ir „kaltos“ yra abi pusės) taip, kad situacija vėl būtų apsvarstyta, pagarbiai išsakys savo nuomonę ir atras kompromisą.
Tokiu atveju atsiprašymas būtų maždaug toks: „Man labai gaila, kad pasikarščiavau, nes iš tikrųjų ne tai turėjau omenyje... Kaip manote, ar įmanomas toks variantas?“.
Pirmą kartą taip pasielgti bus ne tiek sunku, kiek labai neįprasta. Bet atlygio, kurį gausite džiaugsmo dėl poelgio pavidalu, ilgai laukti nereikės.
Vėliau galima pabandyti mokytis kitų elgsenos variantų. Šiame etape įsijungs jūsų nuostabus protas, kurio iki šiol lyg nebuvo (juk veikė tėviškas scenarijus, kuriame jūsų protui ir asmenybei vietos nebuvo).
Pavyzdžiui, minėtas konfliktas su vadovybe.
Variantas Nr. 1: atėjau ne laiku, reikia tiesiog pasirinkti kitą laiką.
Variantas Nr. 2: mūsų nuomonės šiuo klausimu yra priešingos, reikėtų viską iš naujo apsvarstyti, kad suprastumėm kuri nuomonė yra artimesnė teisybei.
Variantas Nr. 3: mane bando priversti padaryti tai, ko aš nenoriu ir neprivalau, bet vertėjo to atsisakyti mandagiai.
Variantas Nr. 4: tikrai buvau neteisus, tai derėtų pripažinti.
Variantas Nr. 5: buvau teisus, bet nesugebėjau to įtikinamai išaiškinti.
Ir taip toliau…
Suvokite, kad save barate tėvų balsu (o bara – t.y., vertina – tik tėvai). Tėvų barimas arba paskatina stiprų protestą, arba išaugina kaltės jausmą. Kitaip tariant, skatina grynai emocinį reagavimą, bet ne tikrą situacijos analizę ir racionalų išeities iš padėties ieškojimą.
Nutraukite barimąsi ir pabandykite pasielgti taip, kad situacija būtų perkelta į kitą lygmenį. Kitaip tariant, liaukitės save kaltinti, pažvelkite į situaciją iš šalies, pabandykite pamatyti, koks poelgis buvo klaidingas. Pabandykite pasielgti taip, kad jūsų poelgis būtų sprendimas, o ne atsiprašymas.
Išmokite varijuoti veiksmus. Problemos sprendimai turi būti įvairūs. Vienu atveju dera įvertinti išorines aplinkybes, kitu – pašnekovų nuotaikas, trečiu – savo savijautą ir t.t.
Be to, ir pats sprendimas gali turėti skirtingų variantų. Pavyzdžiui, susitaikyti su sutuoktiniu galima tiesiog atsiprašius, pakvietus jį pasivaikščioti, nupirkus jam simpatišką smulkmeną ar kaip nors kitaip.
Jei turite gausybę galimų sprendimų, lengviau atrasti išeitį iš nepatogios situacijos.