Pasak vienos iš knygos autorių asmeninių pokyčių konsultantės Leonoros Blekaitytės, savo svajonių sąrašus paversti tikrove trukdo trys tarpusavyje labai susiję priežastys: baimė, atidėliojimas ir automatizmais virtę įpročiai.
Vakar, kovo 18 d., Leonoros Blekaitytės ir Elenos Nikonovaitės knyga buvo pristatyta Vilniuje – susirinko per 200 žmonių. Kiek anksčiau susitikimai su autorėmis vyko Kaune ir Birštone.
- Kodėl daugelio svajonės nevirsta tikrove ir lieka tik norų, planuojamų pokyčių sąrašuose?
- Nes vien norų negana, o juos susirašę turime pereiti prie veiksmų, kurie veda svajonių išsipildymo link. Žmogus gali pasiekti visko, ko nori – kitaip tie norai net nebūtų atėję jam į galvą. Tik reikia suvokti savo norų kainą, tai yra ką turėsime padaryti tam, kad fantazijos taptų tikrove. Dar viena būtina sąlyga norams įgyvendinti – jie turi būti tikri.
- O kaip norai gali būti netikri?
- Bet mes esame jų pilni! Siekiame tikslų, kurie yra ne mūsų pačių, o suformuoti aplinkos. Pavyzdžiui, vaikai dažnai renkasi tėvų profesijas, nes jiems tai yra sektinas pavyzdys, nors juose pačiuose gyvena visiškai kitokios svajonės, talentai, pašaukimas. Lygiai taip pat nelabai sąmoningai „prisimatuojame“ ir standartinę socialinę struktūrą: mokslai, darbas, šeima, sodas... Tokių valdančių schemų, kurios tarsi yra mūsų dalis, galvose turime daugybę! Tai lyg lustinės kortelės mūsų smegenyse, dėl kurių elgiamės pagal tam tikrus modelius, nes tėvai darė taip pat, ir bendraamžiai eina tuo pačiu keliu.
- Ar tame yra kas blogo?
- Nebuvimas sąmoningu prisiimant vieną ar kitą gyvenimo modelį. Dažnai imama gyventi kaip visi nepagalvojus, ar tai iš tikrųjų tinka būtent man? Nes nebūtinai ėjimas geriausia išmintu keliu patenkins konkretaus individo poreikius bei jo galimybes realizuoti save. Ir jei į savus poreikius neatsigręžiama, jei neįsiklausoma į save, žmogus jaučiasi nelaimingas net jei kitiems iš šalies atrodo, kad jo gyvenimas rožėmis klotas. Šokdami pagal sociumo dūdelę galime tikėtis šiokio tokio saugumo, bet asmeninė laimė – tai jau mūsų pačių asmeninis reikalas.
- Bet daugelis žmonių tokiems dalykams – įsiklausyti į save, užsiimti malonia veikla, skirti laiko sau ir etc. tiesiog neturi laiko: darbas, šeima, vaikai...
- Turėti laiko kažkam ar ne sprendžiame mes patys. Juk mes randame laiko dalykams, kurie yra prioritetiniai. Ir jei neskiriame laiko patiems sau, tai tereiškia viena – kad esame patys sau paskutinėje vietoje, po darbo, vaikų, vakarienės ir suplautų indų.
- Apskritai laiko trūkumas yra XXI amžiaus absurdas. Juk mes žinome, kiek jo yra paroje – o jo yra lygiai 24 valandos per parą, nei daugiau, nei mažiau - tai kaip jo gali vieniems trūkti, o kitiems – jau ne?
- Laiko stygiaus pojūtį labiausiai lemia tai, kam jį skiriame. Laiko trūkumas tampa skausmingas tuomet, kai jo nebelieka vidinį alkį malšinantiems dalykams – sąmoningumui, intelektui, esybei. Todėl laiko trūkumas yra ženklas, jog iš tikrųjų neskiriame laiko sau, savo gyvenimo prasmei, savo sielai, kurios nepatenkinsime pasirūpinę buitimi, pavyzdžiui, išplovę grindis.
- Grįžtant į pradžią: susirašėme norų, svajonių sąrašą, o toliau?
- Toks sąrašas – jau pusė kelio, nes tai, kas plaukioja mūsų mintyse, dažnai ir lieka jose plaukioti. Nes kai norime neaišku ko, tai dažniausiai ir gauname neaišku ką, - nesusikoncentruojame į konkretų tikslą. Labai dažnai žmonės nori turėti daugiau pinigų. Tai pamatykime, kokių veiksmų reikia imtis tam, kad jų būtų, kokias kompetencijas, padedančias užsidirbti, galime lavinti? Prieš imantis siekti tikslų, turime patys sau nusistatyti diagnozę ir išsirašyti receptą. Nes jei mes girdime save ir žinome savo tikruosius norus, lengvai randame ir atsakymus, kaip juos įgyvendinti.
- Daugybė žmonių suvokia, ko nori, bet taip niekas ir neįvyksta...
- Nes mūsų svajonės ir didžiausi norai dažniausiai susiję su pokyčiais ir senųjų įpročių keitimu. O pokyčių žmogus bijo, jie nepatogūs net jei reiškia teigiamus rezultatus labai netolimoje ateityje. Kad ir koks nepatenkintas žmogus būtų savimi ar aplinka, savaip tai, kas įprasta, teikia saugumo.
Na, taip, turiu viršsvorio, bet vakare galiu pagerinti dieną gardžia vakariene ir pasidžiaugti bent keliomis laimės valandomis. Na, taip, vyras šiurkštus, bet kitos ir tokio neturi ir visus gyvenimo iššūkius turi atlaikyti vienos.
Žmogus bijo, kad kažką pakeitus bus blogiau ir pokyčių nesiima. Bet kodėl mes manome, kad bus blogiau? Ogi dėl galvoje esančių lustinių kortelių, kurių mums prikimšta nuo mažens: neik į lauką sutemus – pavojinga ir t. t. Tos lustinės kortelės mums diktuoja negatyvius ateities scenarijus ir jei norime kažką gyvenime keisti, turime tuos scenarijus sąmoningai perrašyti.
Tam, kad žmogus būtų laimingas ir pagaliau imtųsi jam svarbių pokyčių, jis turi aptikti jame veikiančias automatines mintis, projekcijas – iš anksto nesąmoningai suformuotas reakcijas į skirtingas situacijas. O kas jei už tos automatinės neigiamos reakcijos laukia kažkas gražaus ir gero? Tačiau žengti pirmą žingsnį kitur ir kitaip nei esame įpratę nelengva, todėl dažnai liekame ten pat, kur esame. Bet kaip kitaip galime keisti savo gyvenimą jei tik ne atsikratę išankstinių nuostatų, blogų patirčių ir baimių?
- Dažnai pokyčius esame linkę atidėlioti...
- Atidėliojame, nes esme priklausomi nuo rutinos. Bet jei norime keistis, savo rutinas turime permąstyti ir jas sąmoningai keisti. Pavyzdžiui, jei vakarais esame linkę vakaroti prie televizoriaus, tai gali būti didžiausias atradimas išeiti pasivaikščioti į lauką, pabūti su savomis mintimis. Pakeitus net ir mažiausią dalyką galima atrasti tiek, kiek į kitą pasaulio kraštą nuvykę nepamatysite, nes didžiausios Amerikos ir atradimai slypi mumyse pačiuose.
Beje, jei pokyčių neskatiname patys, jie vis viena ateina į mūsų gyvenimus, tik jau tuomet mums atrodo, kad Dievas ar kokios kitos jėgos baudžia, nes susitvenkę pokyčiai užgriūva visa savo jėga. Ir jei anksčiau galėjome keistis patys, tai dabar tai jau vyksta tarsi per prievartą. Bet juk žmogaus tikslas – tobulėti, augti, tad jei patys nesiimame pokyčių, tuomet jie tiesiog ištinka. Pokyčius įprasta sieti su rizika. Bet iš tikrųjų nerizikuodami patys mes rizikuojame žymiai daugiau!
- Ir kaip elgtis tuomet, kai vykstantys pokyčiai – jau ne mūsų valioje?
- Dažniausiai tai būna neįsiklausymo į save pasekmė, kai laiku nepadarėme kažko, ką jautėme turintys atlikti. Tačiau visuomet galima pasirinkti būti ne pasyviems, tai yra susitaikantiems su mintimi, kad niekas nuo tavęs nepriklauso, o gyvenimas tik vėto ir mėto kaip kokį bejėgį žaislą, o aktyviems, kuomet už savo atliktų arba neatliktų veiksmų pasekmes prisiimama atsakomybė. Patikėkite, toks žmogus tampa visagalis! Įsibėgėjusių pokyčių jis jau nebesustabdys, bet ir juos, nešančius su didele jėga, galima išnaudoti savo naudai.
- Kalbate apie darbą su savimi... O kaip dėl stebuklų, kai va spragteli pirštais, ir svajonių sąrašas virsta kūnu?
- Iš tikrųjų darbas su savimi, gebėjimas įsiklausyti į save, atrasti savo stiprybes ir yra tas stebuklas. Juk atradę savo talentą, milijoną, jei apie tokį svajojame, uždirbsime greičiau. Vis dėlto tam tikrų dalykų, kuriuos esame linkę vadinti stebuklais, iš darbo su savimi tikrai galime tikėtis. Juk kai imame girdėti save, laviname savo nematomus instrumentus – intuiciją, labai stiprų vidinį žinojimą, nuojautą ir kitas stipriąsias savybes, kurių dėka einame per pasaulį žymiai lengviau, tarsi pagavę mums reikalinga kryptimi pučiantį vėją ar atsidūrę ant galingos vandenyno bangos keteros, su kuria mums pakeliui.
Ir tada iš šalies žmonėms atrodo, kad va šitam va laimės kūdikiui tai pakanka tik panorėti, ir viskas pildosi. Ir išties, savo intuicijos, vidinio pagavumo dėka žmogus į savo tikslus juda žymiai greičiau, kartais tereikia peržengti mažą plonytę raudoną liniją, skiriančią baimę nuo svajonės, kai pats žengi vos vieną žingsnį, o likę 99 nunešami tarsi ant paties mums talkinančio gyvenimo sparnų. Visi šie stebuklai slypi santykyje su savimi. Turiningas laikas su savimi – tai investicija be pralaimėjimo.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
