„Išgirstum vienos mano buvusios kolegės pokalbio įrašą, – kartą sako man dukterėčia Amy. – Ji dėl visko atsiprašinėja, net kai nėra už ką atsiprašyti. Todėl jos pašnekovas turi kaip papūga kartoti „viskas gerai, nesijaudink“, ir sunku palaikyti normalų pokalbį.
Man tai pažįstama. Kalifornijoje turiu bičiulę, kuri taip dažnai atsiprašinėja, kad norisi įspirti jai po stalu. Kai paskutinį kartą su nedidele draugija susirinkome restorane, ji atsiprašė penkis kartus (taip, skaičiavau), padavėjui dar nespėjus atnešti užkandžių.
- Oj, atsiprašau, tu norėjai sėsti prie lango?
- Oj, atsiprašau, pertraukiau tave. Pasakok.
- Oj, čia – tavo meniu? Atsiprašau.
- Oj, atsiprašau, tu irgi norėjai užsisakyti?
Kai einame su ja siaura gatve, būna, susiduriame, jei kuri nerangiai žengteli į šoną ar praranda pusiausvyrą. Dažniausiai taip nutinka man, bet ji iš karto išberia savo „oj, atsiprašau“. Neabejoju – jei pargriaučiau, ji pažiūrėtų iš apačios į viršų ir pasakytų: „Atsiprašau, oj kaip nesmagu.“
Galbūt mane tai erzina, nes ji – iš tokios šeimos, kurioje buvo mokoma gero elgesio taisyklių. Ji atsiprašinėja taip mandagiai ir uoliai, lyg būtų gavusi atsiprašinėjimų diplomą gerų manierų mokykloje.
Kai kuriems žmonėms daro įspūdį jos taktiškumas, mokėjimas mandagiai elgtis, bet vis tiek ji per dažnai atsiprašinėja. Kokia šio atsiprašinėjimų karštinės priežastis?
Mes jaučiamės kaltos, jei dėl kokios nors priežasties nebuvome supermalonios ir supermandagios.
Taip auklėjo mano kartos moteris. Mes jaučiamės atsakingos už viską, kas vyksta. Kaip
Kaip sakė aktorė, rašytoja Amy Poehler: „Moteriai prireikia ne vienerių metų, kad pamirštų viską, už ką ją mokė atsiprašinėti.“
Tyrinėjau šį reiškinį daugiau nei dešimt metų, jis susijęs su daugeliu aspektų. Poreikis per dažnai atsiprašinėti gali kilti dėl žemos savivertės, dėl pasąmoningo noro išvengti bet kokios kritikos ar nepritarimo, noro įtikti aplinkiniams ir būti jiems naudinga, dėl užslėpto gėdos jausmo ar būtinybės parodyti, kokia esi mandagi ir maloni.
Arba tie visi „atleisk, atsiprašau“ tėra žodinis tikas, vaikiškas ypatumas, atsiradęs seniai ir tapęs automatine reakcija.
Na, norint atsikratyti šio įpročio, nebūtina žinoti jo priežastį. Jei pastebėjote, kad pernelyg dažnai atsiprašinėjate, pasistenkite rečiau tai daryti. Tai yra, nereikia šimtą kartų atsiprašyti dėl to, kad pamiršote draugei grąžinti produktų dėžutę – juk tai nėra nusikaltimas.
„Atleisk, atsiprašau“ lavina sukuria distanciją, nutraukia sklandžią pokalbio tėkmę. Tai labai erzina draugus, be to, jiems bus sunku priimti jūsų atsiprašymą, kai situacija bus rimtesnė.
Svarbūs tik nuoširdūs, išjausti žodžiai. Kai įsiterpia psichologiniai apsauginiai mechanizmai, padoriai atsiprašyti sunku tiek vyrams, tiek moterims.
5 būdai nustoti už viską atsiprašinėti:
- Prieš atsiprašydami padarykite pauzę. Stabtelėkite ir tarkite sau: „Ar iš tiesų kažką padariau?“ Jei atsakymas – ne, nereikia atsiprašyti. Kad būtų lengviau ryžtis, užduokite sau antrą klausimą: „Jei iš tiesų nesu kalta, ar noriu, kad žmonės galvotų kitaip?“
- Išreikškite užuojautą kitokiais būdais. Jei jums sunku dalintis išgyvenimais, pagalvokite, kaip dar galima išreikšti apgailestavimą, užuojautą ir empatiją. Užuot nuolat atsiprašinėjusi partnerio, pasakykite: „Suprantu, sunku tai girdėti.“ arba „Jei kas nors kelia pyktį, visada galime pasikalbėti.“
- Išsiaiškinkite, kas sužadina jums norą atsiprašinėti. Išanalizuokite situacijas, kuriose jus traukia atsiprašinėti, ir užsirašykite 10 dalykų, kurie dažniausiai skatina taip elgtis (pvz., netyčia atsitrenkėte į nepažįstamą žmogų gatvėje arba norite paprašyti paslaugos). Sugalvokite, kuo pakeisti atsiprašymo žodžius. Savaitę pasitreniruokite su tokio pobūdžio situacija, stenkitės su šaknimis išrauti „atsiprašau“ iš savo reakcijų į situaciją.
- Apdairiai formuluokite klausimus. Nereikia atsiprašinėti, kai elementariai norite kažką pasiaiškinti. Stenkitės užduoti tokius klausimus: „Ar galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?“ arba „Prašau, padėkite geriau suprasti. Gal pateikite pavyzdžių?“
- Atsiprašymus paverskite dėkingumo išraiška. Kai eilinį kartą pajusite norą atsiprašyti, pagalvokite, kaip perfrazuoti atsiprašymą į dėkingumą. Pavyzdžiui, vietoje „Atsiprašau, kad teko tai daryti.“ pasakykite: „Kaip šaunu, kad padėjote, labai ačiū.“ Girdėti tokius žodžius ne tik maloniau, jie ir sakantįjį nuteikia pozityviau. Tada žmonės noriau jums padės.