Kasmetinę Pasaulio laimės ataskaitą skelbiantys mokslininkai išsiaiškino, kad maždaug tris ketvirtadalius žmogaus laimės lemia šie veiksniai: spartus ūkio augimas, ilga vidutinė gyvenimo trukmė, kokybiški socialiniai santykiai, dosnumas, pasitikėjimas ir laisvė pasirinkti gyvenimo būdą. Šie veiksniai susidaro neatsitiktinai, o yra glaudžiai susiję su šalies valdžia ir jos kultūrinėmis vertybėmis. Kitaip sakant, laimingiausios valstybės kuria laimę savo gyventojams.
„Norėdamas pailiustruoti vietos daromą įtaką vienas iš ataskaitos redaktorių Džonas Helivelas išanalizavo 500 tūkst. apklausų, kurias užpildė imigrantai, per 40 metų persikėlę į Kanadą iš 100 šalių, kurių daugelis buvo gerokai nelaimingesnės. Visų nuostabai, Dž. Helivelas su kolegomis išsiaiškino, kad vos po kelerių metų nuo atvykimo iš nelaimingų vietovių kilę imigrantai ėmė teigti naujuose namuose esą laimingesni. Atrodo, kad laimei įtakos turėjo vien aplinka“, – nurodoma pranešime spaudai.
Tad ko reikia norint būti laimingam? Kasmet atliekant „Gallup“ pasaulinę apklausą tai bandoma išsiaiškinti – užduodamos kelios dešimtys klausimų, kurie atskleidžia laimės lygį daugiau kaip 40 šalių. Mokslininkai išskiria tris laimės formas.
Pirmąją jie vadina patirta laime arba teigiamu poveikiu. Ji vertinama klausiant žmonių, kiek kartų per pastarąsias 24 val. jie nusišypsojo, nusijuokė arba pasijuto laimingi. Pagal šią laimės formą pirmauja Kosta Rika: jos gyventojai tvirtina kasdien jaučią daugiau teigiamų emocijų nei bet kurios kitos pasaulio valstybės piliečiai. Prie to stipriai prisideda valdžia. Kitaip nei daugelis Centrinės Amerikos valstybių, kuriose atgavus nepriklausomybę įsivyravo stambūs žemvaldžiai ir jų interesams atstovaujantys kariuomenės remiami prezidentai, Kosta Rika pasuko kitu keliu. Čia suklestėjo smulkių sklypų savininkai, į prezidentus kostarikiečiai rinko mokytojus, kurie diegė politiką, dėl kurios ėmė kilti gerovė ir kurtis gyventojams tinkama aplinka, pavyzdžiui, įvestas privalomas pradinis švietimas, valstybė investavo į švaraus vandens tiekimą kaimo vietovėms, kovą su mirtinomis ligomis. Buvo sukurta socialinės apsaugos sistema ir atsisakyta kariuomenės, išleistas visuotinės sveikatos priežiūros įstatymas, pagal kurį daugelyje gyvenviečių atsidarė nemokamos pirminės sveikatos priežiūros klinikos. Nuo 1970 m. vidutinė gyvenimo trukmė šalyje šoktelėjo nuo 66 iki 80 metų, o naujagimių mirtingumas sumažėjo septyniskart.
Antrąją laimės formą atspindi gyvenimo prasmės genami danai. Kaip kitoms laimės rūšims, šiai būtina visų pirma pasirūpinti pagrindiniais poreikiais: įgyvendinti savo pomėgius darbe ir laisvalaikiu. Akademikai ją vadina eudaimonine laime. Ši laimė įvertinama tiriamųjų klausiant, ar jie „vakar sužinojo ar nuveikė ką nors įdomaus“. Danijoje, kuri per pastaruosius 40 metų beveik be pertraukų išsilaikė Europos laimės indekso sąrašo viršuje, visuomenė išmoko gyventi įdomiai be didelių pastangų. Danai užaugo tikėdami, kad turi teisę į sveikatos priežiūrą, švietimą ir finansinio saugumo sistemą. Aukštųjų mokyklų studentai ne tik gauna nemokamą mokslą, bet ir valstybines stipendijas. Danai yra darbštūs, bet dirba vidutiniškai mažiau nei 40 valandų per savaitę ir kasmet atostogauja bent penkias savaites. Kita sudedamoji danų laimės dalis, pasak „National Geographic Lietuva“, yra ta, kad jie skiria laiko saviraiškai. Daugiau kaip 90 proc. danų priklauso kuriam nors klubui ar asociacijai ir daugiau kaip 40 proc. užsiima savanoriška veikla.
Trečiąją laimę sociologai matuoja prašydami žmonių įvertinti savo gyvenimą skalėje nuo 0 iki 10 ir tokią laimę vadina vertinamąja. Tarptautinėje erdvėje ji laikoma standartine gerovės vertinimo sistema. Geriausiai ją įkūnija Singapūras, kur vyrauja įsitikinimas, kad gyventojai kone fanatiškai siekia sėkmės. Singapūriečių sėkmę nulėmė aiškiai apibrėžtas tikslas: laikykis taisyklių, įstok į tinkamą mokyklą, gauk tinkamą darbą ir laimė garantuota. Šioje kategorijoje gerai vertinami tie, kas gyvena pagal savo vertybes ir didžiuojasi savo pasiekimais. Tokie asmenys paprastai yra užsitikinę finansinį saugumą, turi aukštą visuomeninę padėtį ir jaučiasi pritapę. Kartais tokios laimės tenka siekti ne vienerius metus ir dažnai dėl jos atsisakoma mažų kasdienių malonumų.
Trumpai tariant, ieškant laimės recepto, aišku viena: skirtingos kultūros skirtingai įsivaizduoja, ką reiškia geras gyvenimas. Lotynų Amerikos gyventojai vertina kasdienius malonumus, tokius kaip juokas. Laimingiausios šalys čia – Kosta Rika ir Panama. Pagal kasdienius teigiamus potyrius Europoje pirmauja Danija, o Baltarusija yra paskutinėje vietoje. Šiaurės šalių – Danijos, Suomijos ir Islandijos – gyventojai taip pat atrodo itin laimingi vertinant jų gyvenimą kaip visumą. Tarp Azijos šalių pagal laimę pastarąjį dešimtmetį pirmavo Singapūras, bet dabar į priekį veržiasi Tailandas.