Vaikai, augantys dabartiniame pasaulyje, yra visiškai kitokie. Kai rašiau kandidatės disertaciją, buvo iškilęs klausimas, kur gauti literatūros. Dabar tenka spręsti klausimą, kaip nuo jos išsivaduoti. Kiekvieną dieną bet kurioje mokslo srityje pasirodo dešimtys gerų mokslinių straipsnių, tačiau laiko jiems perskaityti nepakanka, nekalbant apie apmąstymą. Galime sakyti, kad tokia informacija – buvusi nebuvusi. Tu juk negali ja pasinaudoti.
Esant tokiai padėčiai, neaišku, ką daryti su švietimu. Mes juk negalime laikyti vaikų mokyklose 16 ar 20 metų. Kita vertus, negalime apsimetinėti, kad viskas baigėsi ties Niutonu. Juk po Niutono daug kas įvyko. Galima sakyti, kad mes vaikus apgaudinėjame. Žmonija jau turi kitų žinių, o mes vaikams apie jas nekalbame. Vadinasi, reikia kalbėti ne apie viską. Šias žinias reikia kažkaip suslėgti. Tačiau kaip suslėgti, pagal kokį principą? Niekas nežino.
Vieningas valstybinis egzaminas (Rusijos vidurinio mokslo įstaigose centralizuotai rengiamas egzaminas – DELFI past.) primena testą, reikalaujantį, kad drambliai, delfinai ir jūrų liūtai įliptų į medį. Žinoma, jie to padaryti negali. Tačiau mes kažkaip turime juos objektyviai įvertinti! Puškinas su Lermontovu, jeigu jiems pasiūlytų laikyti šį egzaminą, jo tikrai neišlaikytų. Tačiau tai nepriverstų suabejoti jų genialumu. Tuomet kam mums reikalingas toks egzaminas? Ką jis gali parodyti?
Vienas mano bičiulis kadaise pritaikė intelekto koeficiento (IQ) testą rusakalbei publikai. Jis davė man diskelį. Aš įdedu jį į kompiuterį ir man išmetamas klausimas: „Teksaso valstijoje suknelė kainuoja, tarkime, 154 dolerius ir 34 centus. Pardavimo mokestis – 4,75. Ajovos valstijoje tokia pati suknelė kainuoja tiek pat. Kur geriau pirkti suknelę?“.
Aš šitos užduoties, net jei mane aliejuje virtų, neišspręsčiau, nes prastai skaičiuoju. Tačiau jei šios programos kūrėjai man pasakys, kad mano intelektas žemas, aš iš jų piktdžiugiškai pasijuoksiu. Aš žinau, kad turiu aukštą intelektą ir, nepaisant įgimto kuklumo, pasakau tai viešai.
Gali būti, kad visai nereikia vaikams pumpuoti tokio kiekio informacijos. Kam jiems, tarkime, žinoti logaritmų lentelę? Ar kada Napoleonas vedė Žozefiną? Gal geriau „Google“ tai sužinoti per 1,5 sekundės?
Tačiau jei paimsime kitą polių, tuomet visur turėsime visiškų diletantų. Jie nežinos nieko, išskyrus bendras idėjas, o tai irgi nėra gerai. Aš, pavyzdžiui, nenorėčiau patekti pas chirurgą, kuris žino tik bendrus principus. Norėčiau chirurgo, kuris gerai išmano anatomiją.
Galbūt tuomet reikia vaikus mokinti, kaip susirasti informaciją? Mes savo studentams dažnai sakome: „Atsidarykite „Google“, jei pamiršote, kaip gaminti padažą. Tačiau tai ne ta vieta, kur reikia ieškoti rimtos informacijos“. Ir duodame jiems sąrašą svetainių, kuriomis mes pasitikime. Mokyti reikia metadalykais: kur ieškoti, kur imti. Vaikus reikia mokyti, kaip mokytis.
Kaip išmokyti klasifikuoti ir teisingai supakuoti informaciją? Man nuolat siunčiami straipsniai apie smegenis. Kur juos padėti? Viename kompiuteryje turiu segtuvą „Kita“, o antrame – „Other“. Patikėkite manimi, ten tvyro tokia betvarkė, kad jos sutvarkyti neįmanoma. Kitaip tariant, aš pati su savimi žaidžiu žaidimą, tarsi būčiau viską išsaugojusi. Tačiau kažką ten rasti yra beviltiška.
Tačiau mūsų galvose vyksta tas pats. Smegenys turi gigantišką atmintį. 300 metų galima žiūrėti visokį šlamštą ir vis tiek vietos užteks. Tačiau sudėlioti visa tai į lentynas ir kažką prisiminti dažnai būna sudėtinga, o kartais net neįmanoma.
Štai kaip senovės graikai treniruodavo atmintį: prieš eidami miegoti, jie bandydavo iki smulkmenų prisiminti praėjusią dieną. Ką veikė, kai pabudo? Kur ėjo, ką sutiko ir pan. Tai labai geras būdas, patikrintas amžių. Tačiau tokių būdų yra daug. Vieni, norėdami kažką įsiminti, mėgsta pasitelkti lenteles. Kitiems padeda judėjimas. Šiuo atveju prisideda papildomas veiksnys: tuo metu aš šokinėjau ar važinėjau dviračiu? Dar treti, tarp jų ir aš, kai reikia prisiminti, kur kažkas buvo parašyta, mąsto taip: „Tai buvo tokia gelsva knygutė. Aš ant jos dar padėjau puodelį kavos ir tame puslapyje liko puodelio antspaudas! O tame puslapyje buvo parašyta...“. Niekam nežadėjau, kad viską įsiminsiu kaip kompiuteris. Kiek galiu, tiek įsimenu.
Pamiršimai, atsitraukimai, pertraukos ir miegas nėra kliūtis kažką įsiminti, o pagalba. Sako: „Jis blaškosi, todėl negali išmokti medžiagos“. Jei blaškosi – ačiū Dievui. O apskritai geriausia kažką išmokti ir eiti miegoti. Miego metu jūsų gautos žinios iš hipokampo patenka į priekines smegenų zonas, iš kurių vėliau galėsite jas ištraukti.
Manau, visi pamena situaciją, kai tikrai ruošeisi egzaminui, ateini, išsitrauki bilietą, tiksliai žinai, kad tai mokeisi, bet galvoje – tuštuma. Gauni dvejetą, pareini namo, iš nevilties eini miegoti, ryte atsikeli. Nieko antrą kartą nesimokei, bet staiga viską žinai! Kur tai buvo? Smegenyse, tiesiog negalėjote iki šios informacijos prisikasti. Kad galėtumėt tai padaryti, smegenims reikia suteikti laiko ir galimybę. Laikas – viskas aišku. O galimybė reiškia, kad reikia pamiegoti. Niekada nieko nesimokykite naktį prieš pat egzaminą – eikite miegoti!
Jei vaikas nori gulėti ant grindų ir kimšti saldainius – į sveikatą. Koks skirtumas, kur jis mokysis? Kodėl jis privalo sėdėti prie stalo? Tai individualūs dalykai. Vienam reikia, kad dirbant skambėtų muzika, kitam – kad būtų tylu.
Be to, bet kuris besimokantis turi suprasti: jis mokosi tam, kad rytoj išlaikytų egzaminą, ar tam, kad taptų šios srities profesionalu? Ar nori tiesiog visiems parodyti, koks jis yra šaunus?
Taip pat labai svarbu žinoti, kas jūs esate – pelėda ar vyturys. Jei anksčiau 22 val. sėsdavau padirbėti, tai tik tuščiai švaistydavau laiką. Pažįstu žmonių, kurie atsikelia 5 val. ryto ir dirba kaip išprotėję. Aš negaliu taip daryti ir niekada negalėsiu, todėl dažnai sakau savo studentams: geriausia, ką galime dėl savęs padaryti, tai kuo anksčiau susipažinti su savimi.
Koks aš esu? Man patinka būti scenoje ir klausyti aplodismentų, ar man patinka sėdėti kamputyje, kad manęs niekas neliestų? Jei taip, tuomet man reikėtų dirbti archyve. Ko aš lendu į sceną? Kam keliu sau stresą? Aš protingas ar kvailys? Kuo noriu tapti? Galbūt noriu būti gražuolė ir gudruolė – viskas. Noriu tapti žmona ir pagimdyti 18 vaikų. Nenoriu studijuoti universitete. Už tai pyragus kepsiu, kaip niekas kitas. Reikia apsispręsti, ar mano tikslas – nušluostyti visiems nosis? Tai pirma užduotis. Pasistūmėti moksle, kad man plotų – antra. Užsiimti mokslu, nes man be galo įdomu – trečia. Nuo to priklauso, kaip mes mokomės.
Mokslas keičia smegenis. Smegenys, su kuriomis atėjome į šį pasaulį, ir smegenys, su kuriomis jį paliksime, bus visiškai skirtingos struktūros. Tose smegenyse, su kuriomis užbaigsime žemišką kelionę, bus įrašytas mūsų asmeninis tekstas. Niekas kitas tokių smegenų neturės. Šis tekstas keičiasi kiekvieną milisekundę. Viskas, ką dabar sakome ir girdime, keičia mūsų smegenis fiziškai. Keičiasi neuronų bei jų ryšių kokybė bei kiekybė. Nervinių skaidulų dydis ir net ta terpė, kurioje yra šie neuronai, keičiasi pagal tai, ką ir kaip mes mokomės.
Smegenys įsimena viską, pro ką praėjo, ką pabandė, ką užuodė, ką palietė. Smegenys nėra rėtis, pro jas niekas neišbyra. Todėl nereikia klausyti prastos muzikos, skaityti prastas knygas, valgyti visokį šlamštą ir gerti visokį birzgalą. Nereikia bendrauti su blogais žmonėmis. Smegenyse viskas pasilieka, jose nusėda visi nuodai. Jūs apie juos tiesiog nieko nežinote – iki tam tikro laiko.
Muzikavimas paspartina ir suaktyvina smegenų darbą. Žmonės, kurie anksti pradėjo dainuoti ar groti, stipriai sumažina tikimybę susirgti Alzheimerio liga. Muzika, jei ja pradedama užsiimti labai jauname amžiuje, tampa labai intensyvia treniruote. Garsų ilgumas, ištęstumas, kirčiai gerina neuronų tinklo kokybę, suteikia smegenims plastiškumo.
Mokymosi strategija pagal T. Černigovskąją
* Labai naudinga planuoti mokymosi procesą, t.y. dalyti jį į protingas ir įvykdomas dalis – dienas, savaites, mėnesius.
* Kaitaliokite aplinkybes ir pozą (kodėl negulint ar ne kavinėje?), aplinką ir palydą (muzika).
* Darykite 15 minučių pertraukėles, kad „stabilizuotumėt“ tai, ką išmokote (kai koncentruotai įsiminėte informaciją).
* Judėjimas gali pagerinti įsiminimą („kūnas padeda“).
* Tai, ką išmokote, mintinai atpasakokite sau arba kitiems.