Moters gyvenimas sulaukus amžiaus vidurio: jau nurašyta ar pradedanti gražiausią gyvenimo etapą?

Blizgiems viršeliams jau nebetinkama, vyrų akims, neva, nebepatraukli, vaikams nebereikalinga, darbdaviams – nebeimli naujovėms. Ar tikrai 40-50 metų moters gyvenime yra riboženklis? Ar psichologai turi tam kokių nors paaiškinimų?

Kaip rodo daugelio žmonių patirtis, atlikti tyrimai, viduramžis yra didžiai neramus laikotarpis. Iki 35–40 metų žmogus linkę žiūrėti į išorinę gyvenimo struktūrą, darbą ir vedybas ir ignoruoja savo vidinį pasaulį, dvasinius reikalus. Jis labiau susirūpinęs tuo, kaip jam elgtis, ką susikurti, kokių tikslų siekti ir t.t.

Amžiaus viduryje žmogus atsiduria prie gyvenimo gelmės angos. Iki tol slydęs paviršiumi, paviršutiniškai vertinęs, žmogus pradeda klausti: „Ar tai viskas? Ar tam skyriaus tiek laiko, prakaitavau, nervinausi? Ir tai jau viskas?“ Ir tokiais klausimais beldžiasi į tą gelmę, į tą angą, į gyvenimo prasmę. Į kitų ir į savo vertę. Ir tai jam rūpi labiau nei rūpėjo iki tol.

Todėl kyla noras klausti apie savo gyvenimą ir noras kažką dėl to daryti.

Kam lengviau – vyrams ar moterims?

Vyrai šį etapą išgyvena anksčiau ir sudėtingiau. Žmogus jaučia, kad didžioji gyvenimo dalis jau nugyventa ir pradeda galvoti, kas liko. Dažnai išsigąsta senatvės ir mirties, todėl drąstiškai pradeda keistis: keičia šukuosenas, pradeda sportuoti, perka sportinius automobilius – kad tik išliktų jauni.

Moterys labai dažnai iki to amžiaus būna užsiėmusios karjera, vaikų auginimu, namų kūrimu. Todėl šiame amžiuje dažnai viskas kaip ir būna nuveikta: vaikai tampa arba jau yra savarankiškesni, profesinė sritis jau suplanuota, stogas virš galvos greičiausiai irgi yra.

Šiame amžiuje žmogus jau yra patyręs, išbandęs, išmintingas, pastovus, arba nepajėgus, surambėjęs, atitrūkęs nuo gyvenimo. Todėl net psichologai klasikai, tokie kaip K.G. Jung sako, kad „gyvenimas prasideda keturiasdešimtaisiais metais, kai remiantis patirtimi ir išmintimi žvelgiama į ateities galimybes”.

Todėl, jau nurimus tempui ir stresui, kaip tik yra metas labiau pasigilinti į save, daugiau laiko skirti sau, savo sutuoktiniui, vėl pajusti gyvenimo malonumą, mėgautis juo, peržiūrėti savo vertybes ir leisti pagal jas sau gyventi. Tai yra pats gražiausias gyvenimo etapas: kai žmogus jau kažką įgyvendinęs, sukūręs, stabilizavęs, subrendęs visomis prasmėmis, kad galėtų prasmingai leisti laiką.

Pokyčių metas

Kaip peržengti ankstesnį gyvenimą, kuriame – ir vaikų auginimas, ir karjeros siekimas, ir kampų gludinimas su vyru, ir atrasti kitų svarbių dalykų? Kaip priimti pokyčius, kad jie būtų ir malonūs, ir lengvi?

Šiame laikotarpyje labai daug dalykų kinta: vaikai tampa savarankiški, dažnai pasikeičia bendravimas su sutuoktiniu (santykiai tampa nebe tokia šilti ir artimi), neretai atsiranda ir senstančių tėvų reikalaujamas dėmesys. Moterys dažnai pasimeta, išsigąsta. Kai kurios, kurios visą gyvenimą „aukojosi“ dėl vaikų, šeimos, praranda net gyvenimo prasmę šiems išėjus iš namų. O jei dar ir vyras palieka...

Lengviau krizę išgyvena tos, kurios sugeba pasigilinti į save, skirti laiko sau. Dažnai šiame amžiuje įsijungia į visuomeninę, labdaringą veiklą – nori save įprasminti. Galvoja apie savo dvasinį gyvenimą, sveikatą. Dažnai pradeda savęs ieškoti religijose, meditacijose, susižavi joga. Todėl šiame amžiuje moterys dažnai susirūpina savo išvaizda, keičia šukuosenas, pradeda laikytis įvairių dietų, sportuoja, šoka ir t.t. Visa tai leidžia tiek pajusti malonumą, tiek labiau save vertinti ir gėrėtis savimi.

Kokios 40-50 metų amžiaus moters stiprybės?

Kaip jau ir minėjau, moteris yra subrendusi, turi emocinį imunitetą, lengviau į viską reaguoja, gali blaiviau viską įvertinti. Ateina ramybė išoriniame gyvenime: nereikia rūpintis pampersais, vaikų maitinimu, vaikų ugdymu ir dar kitais reikalais. Todėl ji gali į viską ramiau pažiūrėti, gali savimi pasirūpinti ir vėl būti tokia pat žavi, viliojanti, energinga.

Ką daryti su intymumo ir artimo žmogaus poreikiu?

Užaugus vaikams, moteris vėl atsigręžia į partnerį, vėl tampa svarbūs santykiai, artimumas. Joms vėl atsiranda energijos, laisvės (ir intymiame gyvenime taip pat). Santykis su partneriu jau net gali būti gilesnis, dvasingesnis. Tačiau moterys tarsi pasikeičia vaidmenimis su vyrais – moters vyresniame amžiuje vienatvė neslegia, o vyrai jos negali pakęsti. Jeigu poroje moteris miršta anksčiau, vyras žymiai sunkiau tai išgyvena, tai sutrumpina jo gyvenimą. O viena likusi moteris visada turės dar kuo rūpintis.

Taigi pabaigai belieka priminti, kad viskas yra duota – protas, kūnas, emocijos. Vadinasi, reikia su tuo kažką daryti! Bet jeigu tu nieko nedarai, lauki – tai niekur neveda. Reikia keistis, reikia postūmio pačiam iš savęs arba iš kitų.