Dažnai visuomenėje prokrastinacija sulyginama su tinginyste. Susidaro klaidingas įspūdis, jog į atidėliojimą linkęs žmogus dienų dienas guli ant sofos ir nieko neveikia. Tačiau kaip ir bet kurios problemos, taip ir šios, šaknys gali būti daug gilesnės. Savo darbų iš anksto nesugeba užsibaigti ir išsilavinę, daug gyvenime pasiekę žmonės. Šiems žmonėms koją ima kišti ne tinginystė, o perfekcionizmas.
Pirma, pasigilinkime, kaip mąsto į perfekcionizmą linkę asmenys? Pagrindinis jų bruožas – nesuvaldomas noras viską daryti tobulai. O juk visi mes tik žmonės. Būna dienų, kai esame pavargę, prastos nuotaikos ir negalime išpildyti savo potencialo 100 procentu.
Tokiomis dienomis perfekcionistai negali apskritai nieko daryti, nes juos aplanko stingdanti baimė. Jie bijo, kad jei pradės kažkokį svarbesnį darbą ir nesugebės jo atlikti tobulai, tuomet visas jų ilgai kurtas nepriekaištingas įvaizdis subliukš kaip pradurtas oro balionas.
Vertinga paminėti, jog perfekcionizmas kartu eina su giliai užslėptu nepasitikėjimu savimi, atstūmimo baime. Norint išvengti visų šių įsivaizduojamų problemų, prasideda prokrastinacija – laukiama tinkamiausio momento darbui pradėti.
Viena diena atidėliojimo būtų nieko tokio, tačiau rytoj išaušta sekanti diena. Perfekcionistas vos atsikėlęs ima galvoti apie tą nepradėtą užduotį. Iškart kyla nerimas, organizme įsijungia simpatinė nervų sistema: įsitempia raumenys, pagreitėja kvėpavimas ir širdies darbas, sutrinka virškinimas. Taigi, visas organizmas pradeda dirbti gynybiniame režime. Kaip galima suprasti, tokia būsena produktyvumo nepriduoda, o tik naudoja organizmo resursus.
Kuo daugiau kartų žmogus bando nesėkmingai prisiversti pradėti atlikti užduotį, tuo nerimo lygis kyla. O pasiekus tam tikrą slenkstį ta būsena iš nerimo gali pereiti į tikrą panikos ataką. Todėl nerimo spektro psichikos sutrikimai neretai kamuoja perfekcionistus ir kitus į savikritiką linkusius asmenis.
Aišku, reikia suprasti, jog kartais normalu atidėlioti. Kai žmogus gerai save pažįsta, jis žino savo produktyvumo pikus ir pagal tai gali susiskirstyti dienotvarkę. Žymiai geriau leisti sau atsipalaiduoti, persikrauti psichikai ir tik tada kibti į darbus. Kaip ir minėjau, viskas vyksta būtent mūsų smegenų vingiuose. Dažniausiai mes esame pajėgūs viską atlikti laiku, bet klaidos ir netobulumo baimė užveda patologinius procesus ir neleidžia to padaryti. O kuo žmogus ilgiau kovoja su baimėmis, tuo daugiau laiko reikia organizmui atsigauti ir iš tiesų pasiruošti darbui.
Siekdami sumažinti atidėliojimo baimę, turime po truputį keisti savo įpročius. Geriausia pradėti dieną nuo sunkiausių ar nemaloniausių darbų atlikimo, tuomet smegenys nuo ryto gaus dozę dopamino – pasitenkinimo hormono. Tada dienos eigoje sumažės streso lygis, bus lengviau atlikti kitas užduotis, sumažės tikimybė atsirasti baimės jausmui.
Kitas būdas išsigelbėti nuo prokrastinacijos – dideles užduotis suskirstyti į mažas dalis ir paskirti sau kažkokį apdovanojimą po kiekvienos įveikimo. Tai gali būti mėgstamas skanėstas, kompiuterinis žaidimas, trumpas pokalbis su brangiu asmeniu ir pan. Kiekvienas turime skirtingų mus motyvuojančių dalykų.
Jei šie patarimai neveiksmingi, tuomet verta visai atsitraukti nuo užduoties ir užsiimti mus raminančia veikla. Labai padeda fizinis aktyvumas. Geriausios mintys ateina vaikštant ar bėgiojant. Kai užsiimame fizine veikla, atpalaiduojame kūną ir mintis. Turime susitelkti į tai, ką tuo metu darome, todėl nebegalime pergalvoti tų pačių problemų ir didinti nerimo bei streso lygio. Kai nustojame aktyviai galvoti, įsijungia mūsų pasąmonė. Ji visą laiką nesąmoningai kaupia reikalingą informaciją mūsų problemai išspręsti, todėl dažnai atsakymas iššoksta pačiu netikėčiausiu metu kaip skrebutis iš skrudintuvo. Turbūt pastebėjote, kad jei paleidę programą kompiuteryje pastoviai spaudysite refresh mygtuką, atsakymo stipriai greičiau negausite, tad turite leisti tiesiog programai atlikti savo darbą. Taip ir pasąmonei reikia laiko apdoroti visą informaciją ir pateikti teisingą atsakymą.
Tad atsipalaiduokime, labiau pasitikėkime savimi bei mėgaukimės pačiu procesu.
Pabaigai noriu paminėti, jog dar yra nemažai neaptartų prokrastinacijos rūšių ir įvairių jų priežasčių: vengimas tikrintis sveikatą (baimė sužinoti blogas naujienas, pradėti lankytis pas gydytojus), nesugebėjimas rasti laiko veikloms su draugais, šeima (baimė nepateisinti lūkesčių, neįtikti) ir kita.