– Ne visiems pavyksta pamiršti vaikystės nuoskaudas tėvams. Jei jos nuolat prisimenamos, kyla neišvengiamas klausimas: o ką su tuo daryti?
– Pirmiausia turbūt reikėtų įsisąmoninti, kad kiekvienas esame atsakingas už savo emocijas. Taigi ir tuo atveju, kai jos kyla dėl minčių, jog tėvai augindami mane elgėsi netinkamai, pirmiausia reikėtų prisiimti atsakomybę, kad su šiomis emocijomis, šiuo atveju nuoskaudomis, turiu tvarkytis aš pats. Taip pat svarbu užduoti sau klausimą, kuo man naudingas nuolatinis gręžiojimasis atgal ir bandymas atkasti, kas ten toje mano vaikystės šeimoje buvo blogo.
Ieškojimas to, kas nebuvo gerai, yra prasmingas tik tuo atveju, kai tai darome siekdami įsisąmoninti, kaip tai, kaip aš buvau auklėjamas, veikia mano elgesį, mąstymą bei polinkį jaustis šiandien. Jei kas nors, ką galimai atsinešiau iš tėvų auklėjimo ar santykio su jais, šiandien man trukdo, apsispręskime patys keisti tai. Taip pat kviesčiau pagalvoti, ar tai, kas, mano nuomone, tėvų elgesyje su manimi man darė žalą, tėvų buvo daroma sąmoningai siekiant mane kaip asmenybę sužlugdyti? Ko gero, dažniausiai tėvai auklėja taip, kaip jiems pavyksta geriausiai, taigi daug prasmingiau būtų galvoti ne apie tai, kas buvo daroma tėvų auklėjime blogai, o dėl ko jie galimai šias klaidas darė? Mūsų tėvų patirtis formavo jų tėvai, jų tėvų patirtis formavo jų seneliai ir t.t. Taigi juokaujant „kaltus“ už mums sukeltas nuoskaudas aptikti yra labai sudėtinga.
– Ar tiesa, kad nuoskaudų tėvams laikymas signalizuoja, jog nesame brandūs?
– Tiesa. Jei prikaišiojame savo tėvams ką nors, tai turbūt esame užstrigę vaikiškuosiuose režimuose, kai jaučiamės bejėgiai ką nors keisti savo gyvenime, o už tai, kas mums mumyse ar mūsų gyvenimuose nepatinka, norime permesti atsakomybę kitiems, šiuo atveju tėvams.
