Jis yra „atskirtas“, „disocijuotas“ nuo savo psichikos dalies, ir ta dalis veikia savarankiškai, automatiškai. Ir dažniausiai daro saugiai, nes pasąmonė mažiau linksta į abejones, nei mūsų abejojantis protas. Taigi, pasąmoniniais veiksmais galima pasitikėti - juk pasitikime mes, kad miego metu veiks mūsų širdis, žarnynas, kvėpuos plaučiai? O ką tuo metu daro sąmoningas protas?
Transo metu žmogaus dėmesys iš išorinio tampa vidiniu, tai reiškia, jog žmogus savo dėmesį nuo išorinio pasaulio nukreipia į savo kūno pojūčius, svajones, fantazijas. Jis lyg atsiduria tarp miego ir budrumo, o gilaus transo metu - lyg sapne. Smegenų elektrinis aktyvumas iš įprastinio beta-ritmo pereina prie lėtesnio. Gilesnė šios būsenos rūšis vadinasi „hipnozė“, o dar gilesnė- „lunatizmas“ arba „somnambulizmas“.
Atrodo, kad ši būsena yra kažkokia dirbtina, susijusi su klausimu: „Ar jūs mokate hipnotizuoti?“ ar pareiškimu „manęs hipnozė neveikia“? Tačiau iš tikrųjų transo būsenos yra mūsų kasdienybė. Kartais jos padeda mums gyventi, o kartais - trukdo.
Imkime gerąją transo pusę. Būtent šia puse naudojasi psichoterapeutai, „koduojantys nuo priklausomybių“ gyduoliai bei estrados hipnotizuotojai. Kadangi transo metu atsipalaiduoja raumenys (tai matosi kad ir iš išsilyginusių veido raukšlių), transas padeda atsipalaiduoti nuo įtampos. Po jo, jeigu tik jis tęsiasi bent penkiolika minučių, žmogus jaučiasi tarsi būtų kelias valandas miegojęs įprastiniu miegu.
Taigi jis padeda mums psichiškai pailsėti, ypač jei prieš tai trūko naktinio miego. Be to, transas pajungia pasąmoningą protą, kuris veikia asociatyviai, o kartais perkeltinę prasmę supranta tiesiogiai. Tarkime, posakį „laikykis dietos“ pasąmoningas protas supranta tiesiogiai: žmogus griebiasi ir laiko rankose lapelį su užrašu „dieta“.
Kur ši savybė gali būti naudinga? Tikriausiai psichoterapijoje ir mene. Juk psichoterapijoje reikia panaudoti paslėptus, protui nežinomus žmogaus resursus, o mene reikia sukurti kažką nauja ir netikėta. Gilaus transo metu žmogus gali piešti, lipdyti, šokti ir groti, nors budrumo būsenoje sako:“aš to daryti nemoku“. Transas suaktyvina mumyse tai, ko mes apie save nežinome!
Ką daro specialistai ar ką gali padaryti sau pačiam žmogus, norintis kryptingai sukelti transo būseną? Ar yra kažkokių specialių triukų? Jų yra. Transo būsenoje žmogų iš pradžių „palydi“, o po to - „veda“.
„Palydėjimui“ žmogus turi išmokti elgtis su klientu ar su pačiu savimi pagarbiai, prisijungdamas prie jo savo kvėpavimo ritmu ir kalbos stiliaus. Netgi jei jis hipnotizuoja save patį, jis neturi apgaudinėti savęs („ne, man neskauda !, „ne, man neliūdna, aš linksmas“), o pripažinti savo būsenas („taip, man skauda“, taip, aš liūdnas“, „taip, aš nemiegu“) Taigi, elkimės taip, kaip elgiasi kiekviena močiutė, sekanti vakare vaikui pasaką- priimančiai, suprantančiai.
Toliau seka kalba, aprašanti būsenas („atsipalaiduoja raumenys“, „merkiasi akys“, „retėja kvėpavimas“);
Pradžiai reiktų kalbėti kliento kalba ir ne apie naujus, o apie akivaizdžius dalykus („aš sėdžiu užsimerkęs“, „tu girdi triukšmą už lango“), tik po truputį keliant dėmesį vidun: „o dabar jaučiu savo pėdas, rūbus, liečiančius odą“.
Jei atsiranda pirmieji transo požymiai – išsilygina veidas, suretėja ir pagilėja kvėpavimas, prisimerkia akys, žmogus lyg sustingsta - „palydėjimas“ buvo sėkmingas ir galima pereiti prie „vedimo“. Tai - transo gilinimo procedūra.
Kalbėti geriau neaiškia ir abstrakčia kalba („kažkas“, „gera būsena“, „malonus prisiminimas“, „aš nežinau“) – tai pajungia paties pasąmonės reikiamos būsenos paiešką, juk kalbant konkrečiai („jūra“, „pieva“) galima užtaikyti ant nemalonių asociacijų - žmogus galėjo skęsti jūroje ar patirti skausmo priepuolį pievoje; abstrakti kalba padeda to išvengti.
Vietoj veiksmažodžių („miegok“, prisimink“) geriau naudoti atskiriančius daiktavardžius („tavo psichika užmiega“, „tavo atmintis iškelia“).
Kalbėti galima hipotetiškai, neteigiant, o svarstant („gali būti ir taip ir taip“, „gali ateiti atsipalaidavimas“, „galbūt kyla kažkoks prisiminimas“).
Beje, mūsų psichika naudojasi šia savybe be jokių pagalbininkų kiekvieną dieną. Lengvas transas – snaudulys, „nusifantazavimas“, trumpalaikiai „išsijungimai“, kad ir per nuobodžias paskaitas ar ilgų kelionių metu - normalus ir priimtinas reiškinys. Psichika tokiu būdu pati įjungia „apsauginį režimą“ ir mes galime tik sveikinti tokius dalykus.
Gaila, kad to nesupranta kai kurie mokytojai ar tėvai, šaukiantys ant vaikų: „Kur tu esi? Atsistok ant žemės!“ kaip tik tada, kad vaikas pateko į transą, ir tai reiškia, jog jo psichika bando jį pagydyti ar kažko išmokyti natūraliomis priemonėmis!
O dabar pereikime prie situacijų, kuomet transas gali žmogui trukdyti. Ne, kalbas apie „zombiravima“, „valios atėmimą“, „įsakymą žudyti“ ir „seksualinį pavergimą“ palikime paranojiškai nusiteikusiems žmonėms. Pasaulyje per mažai įrodymų, kad transas primestų žmogui kažką, ko jis neturėtų savyje. Transo būsenų mes patiriame tiek daug, kad žmonijai būtų tiesiog neįmanoma išgyventi, jei jos realizuotų visus mūsų pasąmoninus impulsus. Ne, transo neigiama pusė yra kitame.
Kartais žmogus įeina į šią būseną įprastinių, jam pačiam nereikalingų ir nemalonių situacijų metu. Jus kažkas užpuolė - o jūs sustingstate ir nežinote, kaip reaguoti. Ateina jūsų giminaitis ar artimas žmogus - ir jūsų valia bei sprendimai kažkur išgaruoja. Arba jus skriaudžia, o jūs nepajėgiate pasipriešinti. Jums turėtų kilti protestas, nes elgiasi su jumis neteisingai - o jūs šypsotės ir draugiškai sakote: „nieko tokio, viskas puiku“.
Tuo metu jūsų psichika panaudoja vieną transo būsenos savybę - „disociaciją“ arba „susiskaldymą“. Jūs atsiskiriate nuo savo jausmų, ir kuriam laikui elgiatės lyg robotas. Jausmai - nuoskauda, pyktis, pasipiktinimas - ateina vėliau. Ir jūs barate patys save, nesuprasdami, kodėl eilinį kartą padarėte tai, dėl ko dabar gailitės.
Todėl padėkoję sau pačiam ir gamtai už puikias narkotines priemones, prisiminkime ir kitą svarbią psichoterapinę funkciją - prablaivinimą. Kartais reikia pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Ir ne visada verta tepti kremą ant išmatų. Todėl po transo atsipeikėkime. Atsimerkime. Mes esame čia ir dabar. Tokie, kokie esame.
Olegas Lapinas