Dalinsis išgyvenimais
Pasitaiko, kad šalia onkologinio ligonio esantys artimieji visai nusivaro nuo kojų, nes visą dėmesį, laiką bei jėgas skiria sergančiojo priežiūrai ir nebesirūpina savimi, – sako „Vilnius sveikiau“ klinikinė psichologė Giedrė Dautartaitė. – Tęsiantis stresui ir nuovargiui, žmonių resursai pasirūpinti ir savimi, ir kitu tiesiog išsenka.“ Dėl šios priežasties, specialistės teigimu, vis dažniau kalbama apie artimųjų psichikos sveikatą.
Nuo gegužės 6 d. startavo biuro organizuojama savitarpio pagalbos grupė, paremta onkopsichologijos ir analitinės terapijos principais. Užsiėmimai skirti Vilniaus mieste ir rajone gyvenantiems onkologinėmis ligomis sergančiųjų artimiesiems nuo 16 metų. Devynių nuotolinių užsiėmimų ciklas vyks vieną kartą per savaitę, pirmadieniais 16–18 val.
„Grupiniai užsiėmimai suteikia erdvę rasti bendraminčių ir žmonių, išgyvenančių panašias patirtis. Tai gali suteikti paguodos jausmą ir paramą – tu nesi vienas. Grupė – puiki erdvė dalintis jausmais, patirtimis, kalbėtis apie gyvenimo iššūkius, mokytis sunkumų įveikos būdų. Bet svarbiausia – tai yra galimybė puoselėti santykius su aplinkiniais ir stiprinti ryšį su savimi“, – sako G.Dautartaitė.
Sunku pakelti atsakomybę
Išgirdus onkologinę diagnozę, minčių ir jausmų karuselėje „prasisuka“ tiek sergantieji, tiek jų artimieji. Patiriama plati reakcijų amplitudė – šokas, neigimas, pyktis, derybos, depresija, priėmimas. Kokios reakcijos įvyksta kuriuo metu, psichologų teigimu, priklauso nuo paties žmogaus, jo patirties, emocinio atsparumo ir gyvenimo konteksto.
„Nereikia nuvertinti artimųjų patiriamo skausmo. Normalu, kad jiems itin sunku. Pavyzdžiui, jautresnė mama, kurios dukrai nustatyta onkologinė liga, gali net susirgti depresija“, – teigia medicinos psichologė, psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė.
G.Dautartaitė pasakoja, kad, registruodamiesi į grupę, dalyviai dažnai užsimena didžiulę įtampą ir nerimą patiriantys nuo pat tos dienos, kai sužinojo apie artimojo diagnozę. „Be streso ir kitų emocinių išgyvenimų didele našta artimiesiems virsta ir kasdieniai, buitiniai dalykai. Jie galvoja: galiu atsitraukti nuo darbų ir šimtu procentų būti šalia artimojo, bet anksčiau ar vėliau turėčiau grįžti į darbinę veiklą, nes gyventi reikia, o aš likau vienintelis pajamų šaltinis šeimoje.“
Klinikinės psichologės teigimu, būna tokių atvejų, kai artimieji priversti dirbti netgi daugiau – gydymas ir priežiūra brangiai kainuoja. „Galime tik spėlioti, kaip jaučiasi žmogus, kuris nori visą laiką praleisti prie sergančiojo, tačiau turi uždirbti pinigus, prižiūrėti vaikus, ruošti maistą, bendrauti su gydančiu personalu“, – svarsto biuro psichologė.
Liūdėti – normalu
Pašnekovės sako, jog jausti įvairius jausmus, įskaitant šoką, liūdesį, pyktį ir net kaltę – normalu. „Emocinio intelekto dar tik mokomės. Susirgus artimam žmogui, svarbu suvokti, jog neigiamų nuotaikų nereikia bandyti paslėpti po pozityvumo kauke. O ir žmogui, kuris serga vėlyvos stadijos onkologine liga, gali būti itin skaudu matyti pernelyg pozityvius artimuosius. Siūlyčiau mokėti priimti realybę: tokioje situacijoje nekalbėti daug apie ateities planus, nerealias svajones“, – teigia S.Vizgaudienė.
Nors sergantysis dažnai tampa artimųjų gyvenimo sukimosi ašimi, pastariesiems nevalia pamiršti savęs. „Normalu neturėti visų atsakymų iš karto, natūralu kartais jausti, jog visko yra per daug. Nemėginkite viską išgyventi vieni. Kreipkitės į draugus, šeimos narius ar paramos grupes, kurios gali pasiūlyti supratimą, paguodą ir praktinę pagalbą. Pasidalijimas jausmais su kitais, kuriems tai rūpi, gali palengvinti naštą. Rūpinkitės tinkama mityba, pakankamai miegokite ir ilsėkitės. Nepamirškite kartais užsiimti veikla, kuri teikia džiaugsmą ir atsipalaidavimą. Rūpinimasis savimi padės geriau palaikyti mylimą žmogų“, – sako G.Dautartaitė.
Pasak emocinės sveikatos specialisčių, svarbu kuo daugiau sužinoti apie artimojo vėžio tipą bei gydymo galimybes: žinios suteikia daugiau ramybės, padeda suprasti, ko tikėtis, ir tikslingiau dalyvauti prižiūrint sergantį artimąjį.
„Švęskite mažas pergales, bet būkite pasirengę ir nesėkmėms. Bendraukite atvirai. Leiskite artimajam žinoti, kad esate šalia ir kad jis gali su jumis pasikalbėti apie savo baimes, rūpesčius ir poreikius“, – pataria G.Dautartaitė.
Trys klausimai specialistui
Gydytoja onkologė chemoterapeutė Edita Juodžbalienė:
– Kai pacientui pranešate diagnozę, kaip paprastai reaguoja jo artimieji?
– Kai mano kabinete apsilanko pacientas su artimuoju, neverbalinė kalba išduoda, kokie jų santykiai šeimoje. Kartais artimieji ateina tik todėl, kad reikia padėti, nes sergantysis sunkiai paeina. O kiti, matau, perimtų artimojo ligą sau, jei tik galėtų. Ta jausmų, reakcijų gama – plati. Svarbu suprasti: jeigu artimasis nuoširdžiai pasiryžęs padėti, paciento gydymas tikrai būna lengvesnis. Neapkrauni ligonio galvos, daugiau paaiškini, papasakoji artimajam.
– O kaip su emociniu krūviu tvarkosi patys gydytojai? Juk informacija veikia ir jus… Gal ir medikams reikalinga savitarpio pagalbos grupė?
– Žinoma, veikia ir mus, bet supraskite: kai šį darbą dirbi 40 metų, ir kai matai tiek gerų, laimingų atvejų, tai leidžia išlikti pozityviam. Mes nesame baseinų prižiūrėtojai, esame ligų gydytojai. Mūsų darbas – gydyti. Tai jeigu verksiu drauge su ligoniu, perimsiu jo stresą, negalėsiu jam padėti. Aš net į savo mamą žiūrėjau ne kaip į mamą, bet kaip į pacientę – tik taip galėjau ją išgydyti.
O įvairios pagalbos ir mokymų atsiranda vis daugiau. Pati mokiausi ir klausiausi įvairių kursų, tad dabar jau sąmoningai suvokiu, kad geriausiai pacientui padėsiu ne perimdama jo emocijas, bet susitelkdama į darbą.
– Vadinasi, stengiatės atsiriboti nuo emocijų?
– Taip. Pacientai ir jų artimieji – skirtingi. Vieni mandagiai patylės, o kiti pasakys, ką galvoja, ir dar daugiau. Bet tu suvoki, kad pas tave atėjo onkologine liga sergantis ir psichologinę traumą išgyvenantis žmogus. Esi gydytojas, profesionalas, ir valdai situaciją, klausai, ką žmogus pasakoja, sprendi, kas su juo vyksta. Kad nepasiduotum emocijai, analizuoji atvejį grynai iš medicininės pusės ir mėgini padėti kuo gali.