Kartais „vyniojama į vatą“: „Na, mano mama šiaip labai rūpestinga… ir ji labai dėl manęs pergyvena… tai ji nori žinoti ar man viskas gerai, ar nieko neatsitiko… bet man nesinori jai pasakotis apie draugų vakarėlius, apie pasimatymus… bet kitaip neišeina, nes klausia ką veiksiu vakare… o jei nepapasakoju, jaučiuosi kalta. Tai aš net nesusitikinėju su vyrais“. Po truputį paaiškėja, kad mama yra itin valdingo būdo, netikinti, kad dukra be jos pritarimo gali net baldus persistumdyti, jau nekalbant apie rimtesnių santykių užmezgimą.
Kodėl apie tai bijome kalbėti? Juk atrodo natūralu, žmonių yra visokių – nuo šventųjų iki psichopatų. O tėvai irgi tie patys žmonės, todėl yra visokių – vieni puikūs ir mylintys, dauguma tiesiog pakankamai geri, ir yra tokių, kurių, švelniai tariant, vienintelis geras nuveiktas dalykas vaikų gyvenime – tai duota gyvybė.
Anot psichoterapeutės Alice Miller, priežastis, kodėl vengiama apie tai kalbėti, yra ketvirtasis Dievo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Kitaip tariant, visuomenės spaudimas apie savo tėvus atsiliepti tik gerai arba labai gerai, elgtis su jais nuolankiai, bandyti jiems įtikti ir pan. Taip pat atviras arba tylus draudimas pasiskųsti jais ar kritikuoti jų elgesį bei gyvenimo būdą.
Gerbti tėvus reikia. Kaip ir bet kurį kitą žmogų? Ir taip, ir ne? Moraline prasme, gerbti privalome kiekvieną. Tačiau psichologine prasme, negerbimas mums svarbių žmonių kenkia mūsų pačių savijautai, mums vis sunkiau darosi gerbti save. Disfunkciniai santykiai su prigimtine šeima „persikelia“ į gyvenimą, santykius su antrąja puse, darbo kolegomis, viršininkais. Labai dažnai būna, kad sutvarkius santykį su tėvais, pradeda keistis į gerąją pusę – nebeerzina partneris, pradedama geriau sutarti su vadovais, netgi pagerėja finansinė padėtis. Tačiau svarbiausia – sumažėja nerimo, netikrumo jausmo
Tačiau problema yra ne įsakyme, bet jo interpretacijoje. O dar tiksliau – žodis „pagarba“ vartojamas neteisingai.
Pradėsiu nuo to, ko neliepia įsakymas arba kas neįeina į pagarbos sąvoką:
Gyventi pagal jų lūkesčius. Jūs gimėte su savo pašaukimais, savo gebėjimais, pomėgiais. Todėl turite juos realizuoti. Jūs gyvenate kitais laikais, su kitomis galimybėmis, kitokiais pasaulio reikalavimais. Turite kurti savo šeimą, savo namus, daryti savo klaidas. Kitaip tariant, eiti savo keliu. Jūs nesate jų filialas. Nepriklausomai nuo to, patinka tėvams jūsų kelias ar ne. Jei tik niekam nekenkiate ir gebate save išsilaikyti.
Pasakoti visas detales apie savo gyvenimą. Laukti jų pritarimo, patarimo, aptarimo. Toks elgesys rodo sūnaus ar dukros nebrandumą, o ne pagarbą.
Teisintis dėl savo kitokios nuomonės arba sprendimų. Noras teisintis rodo giliai glūdintį kaltės ar gėdos jausmą.
Idealizuoti tėvų. Teisinti jų negražų elgesį su jumis ar kitais. Šventai tikėti, kad esate nevykėlis vien todėl, kad jie taip pasakė. Taip, kartais pikti tėvų žodžiai suaugusių vaikų širdyse suvirpina senus įsitikinimus apie savo nevykėliškumą ar pažeidžiamumą. Tačiau tai tiesiog rodo, kad turite neįveiktų problemų, o ne kad „tėvai teisūs“.
Palaikyti glaudžius, artimus santykius. Jei tas elgesys kelia pavojų jums ar jūsų šeimos nariams, bendravimo atstumą reiktų didinti. Jei tėvas girtas puola muštis arba mama nuolat baksnoja į jūsų antrosios pusės trūkumus, jūsų pareiga yra apsaugoti save ir savo šeimą. Pagarbiai, ramiai, bet didinkite bendravimo atstumą, retinkite susitikimus. Kartais tai geriausias būdas išlaikyti pagarbą.
Jaustis kaltais arba skolingais. Kažkada jie jus augino, aukojosi dėl jūsų, nemiegojo naktimis, slaugė sergančius, sunkiai dirbo, kad užtikrintų materialiai geresnį gyvenimą, atiduodavo skanesnį kąsnį jums. Ačiū jiems. Tačiau jūs nieko jiems neskolingi. Dabar jūsų pareiga – tapti laimingais ir užauginti laimingus vaikus. Tai bus geriausias skolos grąžinimas.
Užsikrėsti tėvų neigiamomis emocijomis.
Tapti jiems tėvais. Ne biologine prasme, žinoma, bet psichologine. Kartais tėvai užkrauna savo emocines ar gyvenimiškas problemas vaikams, o vaikai, jas prisiima ir bando visaip spręsti. Taip vaikai tampa psichologiniais tėvais savo tėvams, jų gelbėtojais, auklėtojais. Toks santykis taip pat ydingas abiem pusėms. Ir ne, tai nėra pagarba.
Prisiimti visą atsakomybę už santykius su tėvais. Suaugusių žmonių santykiai yra dvipusis eismas. Už santykius vienas žmogus atsakingas lygiai 50 procentų. Likusius procentus atsakinga kita pusė. Jei jaučiate, kad padarėte viską, ką galėjote, tačiau santykiai nesitaiso, teks su tuo susitaikyti ir priimti.
Tai visgi ką reiškia pagarba tėvams?
Priėmimas tėvų tokių, kokie jie yra. Neidealizuojant, neteisinant, o taip nesigėdijant jų ir nesibjaurėjant, matant tiek jų trūkumus, tiek gerąsias savybes vienodai aiškiai. Supratimas, kad jie buvo ar yra tokie, nes turėjo savo istoriją, savo patirtį, savo gyvenimo pamokas, savo skausmus. Ir kad jie davė jums tik tiek, kiek patys turėjo. Galbūt jums reikėjo daugiau, nes jūsų poreikiai buvo didesni. Galbūt jiems trūko žinių, laiko, gerų įpročių, energijos, galbūt jie buvo pilni baimių, klaidingų įsitikinimų ar turėjo daug sunkumų. Tačiau tiek materialiai, tiek emociškai kitiems, įskaitant ir vaikus, įmanoma duoti tik tiek, kiek patys turime. Ir ne daugiau.
Nebandymas jų pakeisti. Tėvai, kaip ir bet kurie žmonės, turi teisę į savo emocijas ir elgesį, net ir neteisingą, neadekvatų bei klaidingą. Leisti jiems turėti savo nuomonę, kad ir kaip jums ji kvailai, senamadiškai ar nesąmoningai skambėtų. Nereguliuokite jų požiūrio ir nuomonės. Jie tikrai, visada tam priešinsis. Juk jūs nenorėtumėte, kad kažkas jus bandytų perauklėti? O ypač nenorėtumėte, kad tai darytų tas, kurį kažkada maitinote šaukšteliu ir keitėte vystyklus. Apskritai, mes neturime teisės keisti ir koreguoti kito suaugusiojo elgesio, jei jis to neprašo.
Žiūrėjimas į juos, kaip į suaugusius, pajėgius, adekvačius, savarankiškus. Gailėjimas, noras padėti ar gelbėti yra iškėlimas savęs aukščiau to žmogaus, netikėjimas, kad jis su savo problemomis gali susitvarkyti pats. O tai jau yra nepagarbus mąstymas. Gailime mes tik silpnų, o jūsų tėvai juk ne tokie (Žinoma, jei jie iš tikrųjų nebesugeba patys savimi pasirūpinti, yra labai silpni ir/ar sunkiai sergantys, natūralu, kad slaugyti reikia, čia jau kalbame ne apie tėvų-vaikų santykį, bet apie elementarų žmogiškumą).
Pagarbus kalbėjimas. Ne iš vaiko ar paauglio pozicijos (kaltinant ar teisinantis), taip pat ne moralizuojat ar auklėjant, bet iš suaugusio žmogaus – „Aš esu lygiai toks pat vertingas, kaip ir tu“. Taip, kaip kalbėtume su., pvz., geru pažįstamu, kolega ar bičiuliu.
Leisti jiems jausti tas emocijas, kurias jaučia. Jei jiems norisi verkti, tegul jie verkia. Jei piktinasi, tegul paburba.
Kartais meilė ir pagarba reiškia leisti žmogui patirti pasekmes už savo elgesį. Tai reiškia, jų negelbėti, neišsukinėti, nespręsti jų problemų, arba spręsti tik minimaliai, kad palaikyti gyvybę. Pvz., jei tėvas „užgėrė“, neieškoti jo po landynes, nevalyti jo buto. Jei iššvaistė pinigus, o iki atlyginimo/pensijos/pašalpos dar pora savaičių, neduoti pinigų. Suaugęs žmogus turi gebėti savimi pasirūpinti pats.