Metodai, lygiai kaip ir priežastys, buvo įvairūs, rašoma portale novate.ru. Natūralu, kad jaunesnių kartų atstovams kai kurie iš jų gali sukelti ypač didelę nuostabą ar netgi pasipiktinimą.
Kairiarankių perauklėjimo metodai
Perauklėti kairiarankį, t. y. priversti jį rašyti, piešti ir t. t. dešiniąja, o ne kairiąja ranka, – užduotis ne iš lengvųjų. Tuo tikslu ugdymo įstaigose (mokyklose) buvo taikomi kuo įvairiausi metodai. Jų pasirinkimas priklausė nuo mokytojo, kurio klasėje mokėsi kairiarankių mokinių.
Dažniausiai vaiką būdavo bandoma paveikti morališkai, tačiau kartais buvo elgiamasi ir drastiškiau, tarkim, kairioji ranka pririšama prie kėdės, kad ja nebūtų įmanoma pasinaudoti. Pasitaikydavo, kad ypač nepaklusnūs mokiniai, nereaguodavę į mokytojo pastabas ir toliau rašydavę „netinkama“ ranka, gaudavo liniuote per pirštus.
Tėvai taip pat būdavo agituojami kovoti su „didžiąja yda“ – atžalų kairiarankiškumu. Vadovaudamiesi tuometinių pedagogų nurodymais, namų darbus ruošiančiam vaikui gimdytojai turėdavo užmauti ant kairiosios rankos kumštinę pirštinę ir neleisti jos nusimauti. Siūlytas ir kitas, jau žiauresnis būdas – subintuoti kairiosios rankos pirštus.
Kairiarankių perauklėjimo priežastys
Svarbiausia aplinkybė, turėjusi įtakos logiškai nepaaiškinamos kovos su kairiarankiškumu atsiradimui, – sovietinė politika. Sovietmečiu visi privalėjo būti lygūs, vienodi, tokie pat. Kaip nors išsiskirti iš bendrosios masės – nedovanotinas akibrokštas. „Kitokiais“, aišku, buvo laikomi ne vien kairiarankiai: ši etiketė buvo klijuojama hipiams, stileivoms ir aibei kitų. Tai buvo metas, kai „kitokie“ buvo varstomi įtariai žvilgsniais, jų buvo šalinamasi.
Egzistavo ir oficialus paaiškinimas, kodėl kairiarankiai turėjo būti perauklėti. Pagrindinė jo mintis ta, kad visi daiktai ir įrankiai yra pritaikyti dešiniarankiams, tad kaipgi kairiarankis jais naudosis?
Idealiu pavyzdžiu buvo pasirinktas rašalinis parkeris. Laikant jį kairiąja ranka ir rašant, kaip kad pridera, iš kairės į dešinę, bemaž neįmanoma neištepti rašalu popieriaus, aiškino strategijos populiarintojai.
Apie trečiąją priežastį nebuvo kalbama taip garsiai, nors ji iš tiesų egzistavo. Ji susijusi su tarnyba armijoje, tiksliau – automatų konstrukcija ir jų naudojimo technika. Dėl ginklų specifikos kairiarankių tarnyba buvo įsivaizduojama ypač sunkiai.
Kodėl idėjos perauklėti kairiarankius buvo atsisakyta
Kairiarankių perauklėjimo procesas buvo stebimas ir vertinamas. Netruko paaiškėti, kad jo rezultatai – toli gražu ne džiugina. Teko konstatuoti, kad kairiarankiai vaikai, kurių prigimtinį įprotį buvo siekiama pakeisti, kentė psichologinį spaudimą.
Dažnai tokiems moksleiviams stigo pasitikėjimo savimi, juos kankino kaltės jausmas, smuko jų pažangumas, santykiai su bendraklasiais paprastai būdavo įtempti. Nemažai perauklėtų kairiarankių skundėsi nemiga, imdavo mikčioti, jiems pasireikšdavo nervinis tikas.
Įdomus faktas. Moksliškai įrodyta, kad žmogaus, kuris iš prigimties – kairiarankis, visiškai perauklėti tiesiog neįmanoma. Kitaip nei dešiniarankių atveju, kairiarankių dominuojantis smegenų pusrutulis – dešinysis. Tie, kuriems vis dėlto pavyko persiauklėti, pasižymi gebėjimu vienodai gerai naudotis abiem rankomis.
Pabaigai dar galima pasakyti, kad, atsižvelgiant į pirmiau suminėtus strategijos vykdymo padarinius, 1986 metais kairiarankių perauklėjimo buvo atsisakyta.