Įsivaizduokite 2 situacijas.
1. Skrendate lėktuvu namo po fantastiškų 3 savaičių atostogų Balyje, kur buvo šilta gera ir daugybė įspūdžių – su tiek turinio galėtumėt net knygą parašyti (kai tos pačios 3 savaitės darbe gali ir prailgti). Tačiau jums atrodo, kad atostogos prabėgo akimirksniu. Suprantate, kad netrukus jus pasitiks tie patys žmonės, lietuviška dargana, o nuėję į darbą ir pamatę keliasdešimt neskaitytų laiškų, tikėtina, ilgąsias atostogas spėsite apskritai pamiršti per pirmą valandą darbe.
2. Tamsią naktį važiuojate autostrada ir tiesiai į kelią prieš jūsų automobilį išlekia didžiulis žvėris. Sekundė didelės grėsmės akimirkoje – visas jūsų gyvenimas prabėga pro akis – daugybė metų per vieną sekundę. Akimirka trunka amžinybę. Panašiai nutinka, kai laukiate svarbios žinios, skambučio, sergate, nuobodžiaujate ar kai vyksta kažkas baisaus – tuomet atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Laikas tarsi išsitempia.
Vadinasi, tam tikromis aplinkybėmis ir nuotaikomis sekundės, minutės, savaitės ir mėnesiai gali kiekvienam suteikti visiškai skirtingą pojūtį: pirmoji situacija sukelia jausmą „norėčiau, kad niekada nesibaigtų“, antroji – jausmą „atrodo, kad tai niekada nesibaigs“. Čia labai tiktų Plinijaus Vyresniojo pasakymas: „Kuo laikas laimingesnis, tuo trumpesnis.“
Kiekvieno mūsų laiko samprata gali labai skirtis, nors visi turim tas pačias 24 valandas. Jei dirbi nemylimą darbą ar esi apsuptas negatyvių žmonių – dienos gali lėkti labai lėtai ir „išsunkti“. Tad mūsų laiko suvokimas ir galimybė jį valdyti priklauso nuo dviejų dalykų: a) kaip skirstom laiką (TURINIO) ir 2) kaip vertinam ir interpretuojam (POŽIŪRIO ir KOKYBĖS). Pakalbėkime apie tai, kaip skirstome savo laiką.
Ką žmonės veikia visą dieną?
Kas iš jūsų pastarąją savaitę pagalvojote: „Oooo, kaip norėčiau daugiau laiko skirti sau! Išgerčiau kavos, paskaityčiau knygą, išeičiau pasivaikščioti... Bet turiu darbų, reikia su vaikais pažaisti, išsiskalbti ir t.t.“?
Labai dažnai mes galvojam ir šventai tikim, kad neturime laiko, ypač sau. Ne veltui žodis „LAIKas“ kilęs nuo žodžio „laiko“. Laikas – tai, kas mus laiko. Mes taip galvojam. Tarsi yra daugybė virvučių, kuriomis esame pririšti: įvairūs įsipareigojimai, šeima, darbas, draugai ir t.t. Tos virtuvės tarsi mus laiko. Iš tiesų niekas mūsų nelaiko, mes jas laikom.
Kas blogiausia gali nutikti, jei šiandien neišplausim indų, o paliksim rytojui? Jei nesutvarkysim namų? Jei vietoj kelių patiekalų vakarienės pagaminsim kažką paprastesnio – iškepsim bulvių? Arba – paprašysim senelių paimti vaikus iš darželio? Arba – išeisim iš darbo pusvalandžiu anksčiau? Arba kažką atliksim netobulai ar 80 proc. pajėgumu? Tam, kad galėtume skirti laiko sau ir tam, kas mums svarbu. Nes mes nieko neprivalom. Mes patys pasirenkam, kam norim skirti savo laiką.
„Neturiu laiko“ – dažniausiai tėra:
a) pasiteisinimas (kai nenorim kažko daryti – pavyzdžiui, dėmesio reikalauja telefonu skambinantis pardavimų vadybininkas ar susitikti kviečia nemalonus asmuo);
b) neleidimas sau (dėl baimės, didelių reikalavimų, perfekcionizmo, nemeilės sau ar aplinkos spaudimo).
Jei tikrai tikim tuo, kad neturim laiko – mes pasirenkam jo neturėti.
Pavyzdžiui, dirbi prie kompiuterio viršvalandžius, skambina geriausia draugė ir kviečia vakarienės. O Tu sakai: „Neturiu laiko“. Ir tikrai galvoji, kad neturi laiko. Išties tai yra daugiau iliuzija. Dažniausiai pasaulis tikrai nesugriūna, jei uždarai kompiuterį ir išeini namo. Jei kokybiškai pailsi ir vėliau grįžti prie darbų. Esu taip dariusi ne kartą ir puikai suveikė: prieš svarbią dieną padarau pauzę, pavyzdžiui, išeinu ramiai pasivaikščioti po parką – ir atsigaunu, o prie darbų grįžtu šviežesne galva.
Dienos inventorizacija
Pagalvokite, kiek esate patenkinti savo laiko leidimu vakar dieną? Įvertinkite balais nuo 0 (visiškai nepatenkinti) iki 10 (visiškai patenkinti). Kaip jaučiatės su tuo skaičiumi?
Jei savo dienai parašėte 10 – valio, sveikinu! Puikiai valdote savo laiką arba esate labai pozityvūs.
9 – irgi labai gerai, gal iki „pilnos laimės“ jums tetrūksta puodelio kavos su draugu;
6–8 – turit pakankamai resursų, kad patys persidėliotumėte laiką pagal savo prioritetus ir vertybes;
3–5 – vertėtų rimtai susimąstyti, ką darote su savo laiku;
0–2 – SOS ženklas – tai, ką turit brangiausio, leidžiat tikriausiai visiškai ne ten. Galbūt reikėtų ir žvilgsnio ar pagalbos iš šalies?
Kad geriau suprastumėte, kodėl parašėte tokį balą, rekomenduoju panagrinėti savo dienas detaliau.
Naudingi klausimai inventorizacijai
Kokį balą parašyčiau visai praėjusiai savo savaitei? Jis didesnis ar mažesnis už vakar dieną? Kodėl?
- Kaip atrodo mano 24 valandos?
- Kas jose man teikia džiaugsmą, kas nusivylimą?
- Kurios veiklos suteikia energijos, kurios ją atima?
- Kodėl darau šias veiklas (kad užsidirbčiau, realizuočiau save, augčiau, etc.) – kokie mano tikrieji motyvai?
- Ką gaunu ir ką prarandu atlikdamas šias veiklas?
- Ką galiu pakeisti, kad pasitenkinimas leidžiamu laiku būtų didesnis?
Naudinga bent kurį laiką stebėti, ką jūs veikiat visą dieną, galit net susirašyti minutėmis. Galbūt suskaičiuosite ne vieną valandą „iššvaistyto laiko“? Pavyzdžiui, galbūt ryte užtrunkate labai ilgai galvodami ir ieškodami, ką apsirengti – galėtumėte tai optimizuoti priimdami sprendimą iš vakaro. Arba – daug laiko praleidžiate beprasmiams pokalbiams ir apkalboms su kolegoms – gal tuo metu geriau paskaityti naudingą straipsnį?
O jei jūsų nedžiugina darbas – gal reikėtų pagalvoti apie jo keitimą, arba pakoreguoti jo turinį, įnešti malonių dalykų? O jei jus sekina bendravimas su tam tikrais žmonėmis – gal vertėtų keisti ratą arba apriboti susitikimus? Bet gal vis tik jūs iš to gaunate kažkokios kitos naudos, jei nenorite to atsisakyti?... Nepamirškim, kai jei kažkuo užsiimam – tai mums vienaip ar kitaip naudinga. Kad galėtume kažką keisti – turim tai gerai įsisąmoninti.
Vis tik nebūtina kardinaliai keisti gyvenimo, kartais užtenka padaryti minimalius pokyčius įpročiuose, kad atsirastų daugiau erdvės galvoje ir laiko jūsų sąskaitoje. Arba pakeisti požiūrį ir... kuo dažniau „reikia“ pakeisti į „noriu“.
Pavyzdžiui, visai neseniai išgirdau vieną vertingiausių dalykų, pakeitusių mano požiūrį į laiką. Sėdėjau nuobodžiuose mokymuose ir graužiausi, kad turiu daugybę kitų darbų, o čia visai negaunu naudos, bet negi išeisi – juk sumokėjai pinigus. Kai per pertrauką kolegė visai kitame kontekste pasakė, kad tai, ką turim brangiausia yra mūsų laikas, ne suinvestuoti pinigai – ramia sąžine atsistojau, išėjau ir praleidau dieną daug kokybiškiau. Ir pastaruoju metu vis dažniau taip elgiuosi, pirmiau pagalvodama apie, o paskui apie kitus. Pavyzdžiui, nukeliu arba atšaukiu neskubius susitikimus. Kartais prarandu galimybę susipažinti ar pabendrauti su kai kuriais naujais žmonėmis – bet gaunu daugiau erdvės savo privatumui.
Pastaruoju metu mano darbų ir mokslų tvarkaraščiai dėliojosi taip, kad faktiškai neturėjau pilnų savaitgalių poilsiui. Norėdama kokybiškiau pailsėti paskelbiau sekmadienius be Facebook‘o – tai darau jau gerą mėnesį ir efektas puikus, tikrai pavyksta „atsijungti“! Kad „sutaupyčiau“ laiko ir dėmesio socialinius tinklus ir internetą riboju ir ankstyvais rytais, prieš miegą ar kai turiu stipriai susikaupti.
Laikas – mūsų brangiausias resursas, neatsinaujinantis – visi mes turim ribotą jo kiekį. Kai suprasit, kad laikas yra pats brangiausias – nebus gaila ir baisu pasakyti Ne, iš kažkur išeiti, imtis kažko naujo ar ko norisi, ir apskritai daryti pokyčius gyvenime.
Vienintelis dalykas, ką šioje žemėje turime – tai laikas. Apskritai tik dviem dalykais ir galime dalintis su kitais – laiku ir meile. Dalinkimės tuo išmintingai, ir nepamirškime dalybas pradėti nuo savęs.