Esmė yra ta, kad moters plepumas skirtas ne vyrams.
„Nauji psichologiniai tyrimai įrodė ryšį tarp moters ekstravertės, linkusios į monologą ir aukštų jos vaikų komunikabilumo rodiklių. Kuo plepesnė moteris, tuo labiau linkę bendrauti bus jos vaikai. Ir priešingai – moterų intraverčių vaikai pradeda kalbėti vėliau, turi skurdesnę žodžių atsargą“, – teigia psichologas Aleksas Fofanovas.
Tokiu būdu gaunasi, kad moters šnekumas skirtas ne vyrams, ir ne kitoms moterims. Plepumas atlieka mažiausiai dvi svarbias funkcijas: išmokyti mažą žmogų kalbėti, juk pats pirmas suaugęs, su kuriuo bendrauja vaikas – jo mama. O antra, moteris – tai ne kas kita, kaip informacijos akumuliavimas ir perdavimas toliau. Pavyzdžiui, moterų tarpe yra labai mažai mokslininkių, atradusių kažką fundamentalaus, bet labai daug mokslo darbuotojų, kurios apibendrino savo disertacijose ir kituose mokslo darbuose vyrų atliktus tyrimus. Vyras renka informaciją išoriniame pasaulyje, moteris paima iš jo tas žinias ir perduoda vaikams, t.y. moko juos, išsaugo sukauptą patirtį, perduoda ją sekančioms kartoms.
Kaipgi tuomet kalbėtis su vyru, kad jis suvoktų moters transliuojamą informaciją?
Su vyru pageidautina bendrauti klausimais, o ne monologais, pataria psichologas. Vyrų kalbos centras yra kairiajame smegenų pusrutulyje. Ilgo moters monologo metu vyras paprasčiausiai įsmunka į transą, kadangi jam gyvybiškai būtina sudėlioti gaunamas žinias į lentynėles, įjungti logiką, o monologo metu jis paprasčiausiai nespėja to padaryti dėl moteriškos kalbos greičio. Pakimba, kaip perkrautas kompiuteris. Ir dėl to paprasčiausiai nustoja jos klausytis.
Yra dar vienas būdas – instrukcija. Kairysis smegenų pusrutulis nesuvokia užuominų, kurias taip mėgsta moterys, bet užtat jį galima puikiausiai užprogramuoti nuosekliomis ir logiškomis instrukcijomis.