Per kiek laiko susidarome išankstinę nuomonę apie žmogų?

Išvados, kurias apie žmogų padarome per pirmas dvi sekundes, labai panašios į tas, kurios susiformuoja su juo pabendravus pusvalandį ar visą savaitę. Tiesa, pirmas įspūdis ne visada būna teisingas – mes jį linkę pervertinti.

Tokias įžvalgas neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Ką pamatė šuo: ir kiti nuotykiai“ pateikia Kanados žurnalistas, rašytojas, bestselerių autorius Malcolmas Gladwellas.

Knygoje jis pasakoja apie Harvardo studentą Nolaną Mayersą, kuris visiems darbdaviams palikdavo teigiamą pirminį įspūdį. Vienam kampanijos direktoriui užteko valandos formalaus darbo pokalbio su juo. Kitam – kelių minučių draugiško pašnekesio. Dar kitam vadovui tereikėjo vakarėlyje išgirsti jaunuolio atsakymą į kažkieno užduotą klausimą, kad suprastų – jis privalo dirbti jo komandoje. Kur slypi pirmojo įspūdžio paslaptis?

Nė vienas darbdavys negalėjo paaiškinti, kuo remdamasis susidarė nuomonę apie Nolano asmenybę. „Tiesiog taip nutiko. Tarsi būtų pakuždėjęs koks nors vidinis balsas“, – paaiškino direktorius.

Olegas Lapinas, psichoterapeutas, teigia, kad išankstinę nuomonę apie žmogų mes dažnai susidarome dar prieš jį pamatydami.

„Įsivaizduokite, jums pasakoma, kad turite susitikti su senyvo amžiaus moteriške. Per kelias sekundes jūsų sąmonėje iškyla toks senos moteriškės įvaizdis, kuris gyvenime paliko stipriausią emociją. Pavyzdžiui, piktos kaimynės, kuri vaikystėje jus barė dėl išdaužto lango. Taigi per akimirką susikuriate neigiamą nuostatą apie dar nesutiktą žmogų ir esate jos veikiami“, – sako psichoterapeutas.

Jo teigimu, mūsų smegenyse esantis duomenų bankas per kelias sekundes perkelia išankstines nuostatas naujai sutiktam žmogui. Šiame procese protas neanalizuoja, viskas vyksta labai greitai. Pasak O. Lapino, šį perkėlimą gamta sukūrė greitam reagavimui, situacijoms, kuriose reikia „pulti arba bėgti“. Kada laiko analizuoti nėra, o veikia instinktai.

Tačiau, kaip teigia tiek M. Gladwellas, tiek O. Lapinas, pirminės nuostatos gali keistis žmogų pažinus ilgiau. Iš trumpo pokalbio sunku spręsti apie daugelį žmogaus charakterio bruožų. Pavyzdžiui, jei ieškoma darbuotojo, iš rankos paspaudimo sunku numanyti – jis geriau dirba vienas ar komandoje.

O. Lapino teigimu, žmonės daugeliui požymių yra priskyrę savo prietarų ir apibendrinimų pagimdytas reikšmes. Pavyzdžiui, prakaituojantis, drėgnas delnas mums gali reikšti žmogaus bailumą, neužtikrintumą, jautrų būdą. Jei žmogaus akys neramiai bėgioja, tai gali rodyti jo suktą charakterį arba išduoti melą. Tačiau, anot psichoterapeuto, šios reikšmės dažnai neatitinka realybės.

Leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Ką pamatė šuo: ir kiti nuotykiai“ M. Gladwellas rašo, kad pirminiai įspūdžiai pervertinami, jie iškraipo įspūdžius, kurie sukaupiami per tam tikrą laikotarpį. „Taigi vienas pačių svarbiausių žmonių atliekamų ritualų, pokalbis su nepažįstamuoju, gali virsti pasivaikščiojimu po minų lauką“, – teigia bestselerių autorius.

Knygoje M. Gladwellas pasakoja ne tik apie tai, ką galima sužinoti apie nepažįstamą žmogų per valandos trukmės pokalbį. Žurnale „The New Yorker“ publikuotuose ir didžiausio susidomėjimo sulaukusiuose 19-oje straipsnių rašoma, kodėl yra daug rūšių garstyčių, bet tik viena – kečupo? Ką plaukų dažai mums pasako apie XX amžių? Kodėl žmonės pasiduoda panikai? Ko kontraceptinių tablečių išradėjas nežinojo apie moterų sveikatą?

Kritikų nuomone, knygoje M. Gladwellas dėsto istorijas lyg vaikas, kuris atradinėja kažką naujo. Neretai jis paneigia stereotipus, prieš tai kruopščiai išnagrinėdamas temą. Taip, lyg su ja susipažintų pirmą kartą.

„Ką pamatė šuo: ir kiti nuotykiai“ yra ketvirtoji leidyklos „Eugrimas“ išleista rašytojo knyga. Prieš tai pasirodė taip pat bestseleriais tapę „Mirksnis“, „Išskirtys: sėkmės istorija“ ir „Virsmo taškas“.