Specialistai pastebi, kad situacijų, kai skyrybų procesą sunkina besiskiriančių tėvų gyvenimas skirtingose šalyje, nemažėja, o šalyje vis dar gajūs stereotipai, kartu ir teismuose, kad vaikai po skyrybų turi gyventi su mama, o tėčiui telieka finansinė našta ir vos kelios valandos per savaitę su vaiku.
Kai 2003 m. lietuvė Inga su vokiečiu Michaelu Rinau sudarė santuoką, nė vienas iš jų nesitikėjo, kad vos po trejų metų visos Lietuvos, o vėliau ir kai kurių Europos šalių žvilgsnis atsisuks į jų asmeninę istoriją. Po dvejų metų santuokos susilaukusi vaiko pora jau po kelių mėnesių pasuko skirtingais keliais ir kartu nebegyveno. Dukra liko gyventi su mama.
Dar po vienerių metų I. Rinau su dukrytės tėčio sutikimu išvyko į Lietuvą atostogų, tačiau po dviejų savaičių, kurias turėjo praleisti savo gimtinėje, į Vokietiją moteris taip ir nesugrįžo. Išsigandęs tėtis kreipėsi į teismą Vokietijoje ir jam buvo suteikta dukros globos teisė. Su tuo nesutikusi mama taip pat kreipėsi į teismą toje šalyje su apeliaciniu skundu, tačiau jis buvo atmestas.
Nepaisant teismo sprendimo, moteris ir toliau su dukra gyveno Lietuvoje ir atsisakė grąžinti vaiką į Vokietiją, nors tai buvo numatyta teismo.
Tapo pavyzdžiu teisės vadovėliams
Taip prasidėjo per visą Lietuvą nuskambėjusi visas tarnybas ir net kai kuriuos politikus išjudinusi istorija. Didelė dalis gyventojų, nesigilindami į Vokietijos teismo sprendimą, palaikė motiną ir visokiais žodžiais pliekė buvusį I. Rinau sutuoktinį, kuris siekė susigrąžinti dukrą.
Po dvejus metus trukusių lankymųsi teismuose Lietuvoje viskas persikėlė į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą. Į klausimus jame atvykdavo ne tik asmeniškai su ginču susiję asmenys, Lietuvos, Vokietijos vyriausybių atstovai, bet ir kai kurių kitų Europos valstybių atstovai. Visi buvo susidomėję, kaip spręsis ginčas, kai tėvai po skyrybų gyvena skirtingose šalyse vienas iš tėvų nesutinka grąžinti vaiko ten, kur jam priskirta globa, o Lietuvos teismai taip pat pasimetę, kaip užbaigti istoriją, kurio ašimi tapo laimingos vaikystės nusipelniusi mergaitė.
Rinau byla Europos Teisingumo Teisme iki šiol atsiranda teisės vadovėliuose ir moksliniuose žurnaluose. Ši byla buvo pirmoji teismo istorijoje išnagrinėta pagal naująją prejudicinio sprendimo skubos procedūrą – per šešias savaites. Skubos imtasi, nes tokiose situacijose svarbiausia – vaiko interesai, o ilga bylinėjimųsi praktika teismuose, šios bylos atveju Lietuvoje vyko porą metų, gali kaip reikiant pažeisti vaiko interesus.
Visuomenėje informacijos apie Rinau istoriją sumažėjo po to, kai mergaitės tėvas ją iš vieno susitikimo Lietuvoje tiesiog parsivežė namo. Iš pradžių apkaltinus tėvą vaiko pagrobimu vėliau buvo pripažinta, kad jis teisę išsivežti mergaitę turėjo, nes taip buvo numatyta teismo. Žiniasklaidoje dar buvo rašoma apie tai, kaip mama vyko lankyti mergaitės ir skundėsi, kad ši greitai nebekalbės lietuviškai.
I. Rinau istorija tik viena iš daugelių šeimų ir vaikų tragedijų, kuri pateko į žiniasklaidą. Lietuvos piliečiams sudarius santuoką, susilaukus vaikų, o vėliau išsiskyrus ir toliau kartojasi tragiškos istorijos, tačiau mažai apie kurias jų išgirstame.
Palaiko bendratėvystės idėją
Išsiskyrusių tėvų konfliktuose, įtraukiant daugybę institucijų, teismų, dėl vaikų, neretai pamirštamas pats svarbiausias ginčo subjektas – vaikas. Kartu ir jo interesai.
„Dažniausiai tėvai nesuvokia, kad vaikas yra bendras, o visi galvoja, kad vaikas yra tik mano“, – pastebi teisės psichologas Simonas Audickas.
Specialistas kartu pridėjo, kad teismuose taip pat vis dar jaučiama nuostata, kad vaikas po skyrybų turi atitekti mamai, o tėčiui neva užtenka likti savaitgaliniu tėčiu ir aprūpinti vaiką finansiškai.
„Tačiau ne visada tėčiams to užtenka, jie nori daugiau bendrauti su savo vaikais. O tai Lietuvos teisinėje sistemoje, kiek mes esame iki šiol susidūrę, yra pakankama didelė problema“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, didelė dalis visuomenės vis dar tiki, kad tik mamos gali gyventi su vaikais po skyrybų, tačiau, pasak psichologo, yra nemažai atvejų, kai būtent mamos prieš vaikus taiko tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą.
„Kaip psichologas, aš pasisakau už bendratėvystę, kurios populiarumas ateina iš Skandinavijos. Tai gali būti sunku ir kažkam neparanku, bet vaikas turi turėti abu tėvus lygiomis teisėmis ir sąlygomis. Jie turi teisę matyti abu tėvus, su abiem ruošti pamokas, sulaukti pasiimant iš mokyklos. Tačiau pagal dabartinius teismo nuosprendžius dažniausiai būna, kad tėtis vaiką mato vos porą dienų ir valandų per savaitę“, – komentavo S. Audickas.
Teismo psichologas sutinka, kad ne visos skyrybos yra tragiškos ir sunkiai sprendžiamos, tačiau jam būtent tenka susidurti su pakankamai sudėtingais atvejais.
Tiria, koks ryšys su tėvais
„Turiu atvejį, kai mama vieną dieną, jau nebegyvendama su sutuoktiniu, ir vykstant skyryboms susipakavo daiktus ir su vaikais išvažiavo pas naują draugą gyventi į Angliją. Tėvui nebuvo nieko sakyta, todėl jis kitą dieną kreipėsi į policiją, vaikų teises, kur dingo vaikai. Teisminis procesas įvyko Anglijoje ir mama buvo išsiųsta su vaikais atgal į Lietuvą. Akivaizdu, kad ji liko labai nepatenkinta, nes buvo jai sutrukdyta išvykti ir ji dabar negali palikti šalies su vaikais, kol jai nepriskirta vaikų globa. Ir net priskyrus globą tėtis gali pasakyti, kad jis nenori, jog vaikai būtų išvežti į kitą šalį“, – pasakojo psichologas.
Pasak S. Audicko, tai – ne vienintelis atvejis, kai išsiskyrusios poros su vaikais patraukia į teismą, nes vienas iš tėvų nori išvykti gyventi į kitą šalį su vaikais, o kita pusė nesutinka. „Tuomet kreipiamasi į psichologus nustatyti, ar yra stiprus ryšys tarp tėvų ir vaikų. Mano papasakotu atveju vaikų ryšys su tėčiu stiprus, bet turiu kitą atvejį, kur irgi mama nori išvažiuoti su vaikais gyventi į Angliją, bet tėtis nesutinka, o vaikai sako neturintys gilaus ryšio su tėvu. Tačiau ir tokiais atvejais neatmetama mamos nuteikinėjimo prieš tėvą galimybė“, – kalbėjo S. Audickas.
Pasak psichologo, vaikui nusiteikti prieš vieną iš tėvų yra labai lengva: tam net ne visada reikia žodžių ar įtikinėjimo. Pradėti vieno iš tėvų nemėgti vaikas gali vien dėl mamos ar tėčio kūno judesių ar balso tembro bendraujant su buvusiu sutuoktiniu ar partneriu.
Be to, specialistas priminė, kad būtent vaikų interesai tokiuose ginčuose turi būti svarbiausi, o vienam iš tėvų nuteikinėjant vaiką prieš buvusį partnerį daroma įtaka vaiko psichikai: tai gali turėti įtakos ateityje užaugusių vaikų santykiams su antromis pusėmis.
Psichologas teigė, kad konfliktuojančioms, išsiskyrusioms ar besiskiriančioms pusėms dažnai rekomenduojamos mediacijos (ginčų sprendimo procedūra be teisminio proceso), kur sprendžiant ginčą dalyvauja mediatorius, tačiau šiuo atveju mediatorius nepriima sprendimo, privalomo abiems šalims.
„Visgi labai dažnai pasitaiko, kad šalys negali atjausti kitos pusės ir mediacijos neveikia. Tačiau reikėtų išmokyti poras bendrauti ne ant karštųjų, kad jie suprastų, jog vaikas yra abiejų ir kad nesusitarus draugiškai su buvusiu mylimuoju teks kankintis konfliktuojant gal net dešimtmetį ar ilgiau, kol vaikas suaugs“, – pasakojo psichologas.
Kiekviena šalis į priekį juda savu greičiu
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, sociologė Aušra Maslauskaitė pastebėjo, kad situacija, kai visuomenėje priimtina, kad labiausiai vaikui po skyrybų reikalinga mama, o su tėčiu bus kaip bus, susiklosčiusi ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose kitose Europos šalyse.
„Pastebima, kad kartais net ir teismo sprendimai yra tokio įsitikinimo apspręsti ir kritiškai nepermąstoma, ar po skyrybų svarbiausia vaikui turėti tik mamą. Jei pažiūrėtume į užsienio pavyzdžius, kai kur situacija labai sparčiai keičiasi. Pavyzdžiui, Švedijoje taikoma padalintų namų praktika, kur teismas priskiria režimą, kai vaikas dalį laiko gyvena su mama, dalį – su tėčiu. Panaši praktika taikoma ir Belgijoje, Olandijoje“, – komentavo pašnekovė.
Pasak sociologės, pokytis mąstyme apie abiejų tėvų vaidmenis šeimoje ir po skyrybų keičiasi, tačiau skirtingose valstybėse skirtingu greičiu.
„Vis dėlto Lietuvoje turime besiformuojančią paradoksalią situaciją. Viena vertus, matome politikos priemonių, skatinančių tėvus aktyviau įsitraukti į vaiko gyvenimą, pavyzdžiui, mėnuo tėvystės atostogų gimus vaikui, tačiau kai įvyksta skyrybos teisinė praktika vis dar stumia į tą situaciją, kad vyrai tėra finansiniai aprūpintojai“, – pastebėjo ji.
Tačiau ar įsitikinimas, kad vaiku geriausiai pasirūpinti gali mama, neatsirado dėl daugybės istorijų, kai po skyrybų tėčiai palieka vaikus ir jais nebesirūpina?
„Stereotipai ir atlieka tokį vaidmenį, kad supaprastina realybę, kuri iš tiesų yra sudėtinga. Gyvenimas nėra tik dviejų spalvų. Yra daugybė sudėtingų santykių situacijų. Stereotipai suteikia dvimatį pasaulio vaizdą ir taip paprasčiau judėti į priekį, – pastebėjo sociologė. – Visgi stereotipai neatsiranda iš niekur, jie turi savo patvirtinimą. Jei pažiūrėsime į sovietmetį, tai jo metu buvo modelis, kai pagal nutylėjimą po skyrybų vaikai yra tik motinos reikalas, o tėvas arba išvis nepalaiko santykio su vaikais, arba palaiko fragmentiškus santykius“.
Kita vertus, A. Maslauskaitė pakartojo, kad tai nėra tik Lietuvai būdinga situacija: „Daugelis šalių turėjo tokią pačią situaciją, tačiau daug kur padėtis jau keičiasi: keičiasi vyro vaidmens šeimoje supratimas ir lūkesčiai jam. Iš vyrų nebereikalaujama, kad jie būtų vien finansiniai rėmėjai, norima, kad jie rūpintųsi vaikais ir kitais būdais – ugdant, ruošiant pamokas, gaminant maistą. Naujos tėvystės samprata jau daug kur skinasi kelią. Po truputį keičiasi ir supratimas, koks tėvo vaidmuo turi būti po skyrybų. Šie procesai juda ir Lietuvoje ir neišvengiamai dar labiau pajudės ateityje“.