1. Pripažįsta savo jausmus
Iš vienatvės, kaip ir iš daugelio jausmų bei būsenų, išsivaduoti nepavyks, jei jos nepripažinsime, rašoma portale marieclaire.fr.
„Vienatvę laikau ženklu, kad metas pripažinti savo pažeidžiamumą ir kreiptis pagalbos, – sako gyvenimo būdo lavybininkė Nicole Villegas. – Apėmusių jausmų įvardijimas – tai pirmas žingsnis mėginant išsiaiškinti, kas iš tiesų neduoda ramybės.“
2. Stengiasi bendrauti
„Kai apima liūdesys ir vienatvė, imu susirašinėti su artimais draugais, o jei turiu galimybę, su jais susitinku, – patirtimi dalijasi šeimas ir poras konsultuojanti specialistė. – Labai pagerėja, kai galiu atitolti nuo savų jausmų ir dėmesį nukreipti į kitų žmonių emocijas. Be to, man iš tiesų svarbu, kaip jaučiasi artimieji ir kaip galiu juos palaikyti.“
„Nebūtina bendrauti tik su tais, kuriuos pažįstate, – priduria socialinė darbuotoja Angela Amias. – Nepraleiskite progos pabendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Net visiškai trumpas pokalbis gali pagerinti savijautą. Kaip rodo kai kurių tyrimų rezultatai, bendravimas su nepažįstamais žmonėmis gali pataisyti nuotaiką visai likusiai dienai. Taigi, būkite draugiški ir atviri – persimeskite keliais žodžiais kad ir su kasininke parduotuvėje arba prieš jus eilėje stovinčiu žmogumi.“
3. Aprašo savo jausmus
A. Amias teigia, kad jai vienatvė neretai signalizuoja apie prarastą ryšį su savimi. Štai kodėl mėgindama išsivaduoti iš šios būsenos ji veda dienoraštį.
„Įsipilu kavos, pasiimu mėgstamiausią rašiklį, pasistengiu nusiraminti ir įsiklausyti į save. Šis ritualas pasiteisina“, – įsitikinusi specialistė.
4. Bent kelioms minutėms išeina į lauką
Ir A. Amias, ir jos kolegos supranta, kokį veiksmingą nusiraminimą teikia buvimas gamtoje. Jei oras netinkamas ilgiems pasivaikščiojimams, galima bent trumpam išeiti iš namų, įkvėpti gryno oro, pakeisti aplinką. Tokie veiksmai beveik garantuotai pataiso nuotaiką.
5. Atlieka sąmoningumo pratimus
Pajutus, kad žmonės ir pasaulis tapo svetimi, galima imtis nesudėtingos sąmoningumo praktikos.
„Galvoju apie visus konkrečiu metu netoli manęs esančius žmones: apie gyvenančius tame pačiame rajone, tame pačiame mieste. Tada einu toliau: galvoju apie visus šalies gyventojus, tada apie tuos, kurie gyvena viename žemyne, galop – apie visą pasaulį. Galvoju apie visus žmones, kurie gyvena, kvėpuoja ir yra kupini vilčių, baimių ir troškimų. Galvoju, kad jie, lygiai kaip aš, ką nors veikiausiai myli ir ko nors yra netekę“, – aiškina psichoterapeutė.
Šio pratimo tikslas – priminti sau apie milijonus žmonių, kurie tą pat akimirką išgyvena visiškai tą patį. Toks suvokimas, kaip teigia psichoterapeutė, padeda pajusti, kad nesame vieniši.
6. Ieško savo jausmų priežasčių
„Vienatvė – reikšminga patirtis, tačiau svarbu išsiaiškinti jos priežastis, – teigia socialinė pedagogė Danita Morales Ramos. – Priežastys gali slypėti ne tik dabartyje, bet ir praeityje ir net ateityje. Pati savęs visada mėginu klausti, kas man sukėlė vienatvės, atskirties nuo visų jausmą, na, o tada jau sprendžiu, kaip pasielgti su identifikuota priežastimi. Pakeičiant kokį nors dabarties aspektą, kartais pavyksta pakeisti požiūrį ir į ankstesnius išgyvenimus. Jei užėjusios būsenos priežastis – nerimas dėl ateities, stengiuosi „nusileisti ant žemės“ – sugrįžti į „čia ir dabar“.“
7. Mokosi ko nors naujo
Psichoterapeutas Jaisonas Drake’as teigia, kad panacėja nuo vienatvės gali būti koks nors naujas ir įdomus užsiėmimas.
„Perėjęs prie virtualaus darbo režimo staiga supratau, kad neprošal optimizuoti asmeninę interneto svetainę. Susiradau atitinkamą specialistą, susitariau dėl privačių pamokų ir 12 savaičių iš eilės savinausi naujas žinias bei taikiau jas praktiškai. Mintys nuolat buvo užimtos, o svetainė darėsi vis patogesnė. Galvoti apie vienatvę tiesiog nebuvo laiko“, – sako jis.
8. Atkreipia dėmesį į vidinių dialogų pobūdį
„Žmonės linkę daugiau galvoti apie blogus, o ne apie gerus dalykus – tokia jau mūsų prigimtis, kitaip vargu ar išgyventume, – aiškina J. Drake’as. – Deja, kaip tik todėl ir savo gyvenimą neretai vaizduojamės niūriomis spalvomis. Kai apima vienatvė, atrodo, kad ji niekada nepraeis. Tokiomis akimirkomis ypač svarbu priminti sau, kad taip nėra, kad šalimais visada yra ir visada bus mums artimi, mus palaikantys ir besistengiantys mus suprasti žmonės.“
