Nesulaukus palaikymo
Remdamasi per dešimtį metų trunkančia praktika psichologė M. Lukašonokienė teigia, kad moteris abortą neretai spaudžia daryti artimieji. Skaudu tai, kad vėliau, jau praėjus kuriam laikui po nėštumo nutraukimo, priekaištų artimiesiems prikaupia pačios moterys. Tai gali peraugti ir į pyktį. Nes išgyvendamos krizę ir negalėdamos aiškiai matyti visų pasirinkimų, jos buvo stumiamos daryti tai, dėl ko vėliau išgyvena kaltę.
Kaip pabrėžia klinikinė psichologė, „neplanuotai pastojusiai moteriai svarbu suteikti pagalbą – emocinę paramą“. Čia nebūtinas psichologas. Puikiausias pagalbininkas gali būti artimasis, kuris išklausytų ir išgirstų.
Kas po to?
Nėštumo nutraukimas turi neabejotinų pasekmių ne tik moters fizinei sveikatai, bet ir psichologinei. „Man nėra tekę matyti tyrimų, kurių išvados skelbtų, kad nėštumo nutraukimas ilgalaikėje perspektyvoje padarytų moterį laimingesnę. Tačiau yra tyrimų, rodančių, kad sklandžiai atlikta procedūra leidžia moteriai tuo metu pajausti palengvėjimą“, – sako specialistė.
Ji tokį palengvėjimą sulygina su tuo, kuris jaučiamas išsprendus kokią nors problemą. Tačiau šiuo atveju niekas nežino, ar vėliau to palengvėjimo nekeis kaltės jausmas. Jį išgyvena dažna psichologės konsultuota moteris, patyrusi abortą. Ilgainiui šis jausmas gali sustiprėti. Ir ypač paaštrėti metams apsisukus – vėl sulaukus tos pačios žiemos arba pavasario, kada nėštumas buvo nutrauktas.
Apskritai, kaltė, pasak psichologės, yra vienas stipriausių ir labiausiai vidų graužiančių jausmų. Ją patiriančios taip pat skundžiasi nerimo, miego sutrikimais. Gali pasireikšti ir depresijos simptomų. Prisiminimai sugrįžta sukeldami puokštę nemalonių jausmų, veikiantys įprastą moters funkcionavimą. Jai sunku džiaugtis gyvenimu taip kaip anksčiau. „Abortas – tai įvykis, kuris judina moters vidų, nepaisant to, kaip seniai yra įvykęs“, – tikina pašnekovė.
Sunku prognozuoti, su kokiomis pasekmėmis psichologinei būsenai susidurs moteris, pasirinkusi užgesinti vaisiaus gyvybę. Tačiau, psichologės pastebėjimu, skaudžiau išgyvena tos, kurios darytis abortą nusprendė ne dėl paties nėštumo, o dėl išgyvenamos krizės. Ją išsprendus moteris ar mergina, tikėtina, ilgainiui būtų pradėjusi džiaugtis nėštumu. Na, o sprendimą nutraukti nėštumą vis dėlto įgyvendinus ir vėliau dėl jo ėmus gailėtis, psichologės siūlymu, išgyventą patirtį belieka stengtis priimti kaip pamoką.
Motinystės branda
Kada moteris yra psichologiškai pasiruošusi tapti mama, nėra lengva pasakyti. Medicininiu požiūriu aiškiau, kada palankiausias metas pradėti nėštumą, kad vaikelis būtų sėkmingai išnešiotas ir gimtų sveikas. Psichologinė motinystės branda kiekvienai gali ateiti skirtingu metu. Kaip teigia M. Lukašonokienė, viskas priklauso nuo to, kaip moteris nusiteikusi – ką jaučia galinti duoti vaikeliui.
„Tada, kai apie jį pradedame galvoti, pastebėti kitų vaikus arba mamas, stumiančias vežimėlius, bei imame girdėti apie tai kalbančius draugus, jau galima pajausti, kad mumyse kažkas keičiasi. Imame norėti ir ilgėtis tos patirties, kurią mums duoda vaikai“, – psichologinės brandos požymius aiškina psichologė.
