Jis 35 metų, vedęs. Aš dešimt metų jaunesnė, nepriklausoma moteris. Buvom ir draugai, ir meilužiai. Santykiai niekuomet neturėjo materialinio motyvo.
Ilgainiui tapom lygiaverčiais partneriais, įkūrę bendrą verslo įmonę. Vykdoma veikla reikalauja dažnų komandiruočių nuo kelių dienų iki kelių savaičių trukmės. Bendra veikla, naujos patirtys ir iššūkiai, matymasis kasdien, dažnas keliavimas ir daug laiko, praleidžiamo kartu, leido tapti artimais žmonėmis. Šiai dienai turim situaciją: tris nelaimingus žmones, nežinančius ir nesuvokiančius ką ir kaip daryti toliau.
Aš susitikinėju ir su kitais vyrais, santykiai yra trumpalaikiai. Ši santykių forma šiuo metu yra mano asmeninis pasirinkimas. Su partneriu bendraujam kaip bendravę, bendros ateities neįsivaizdavau ir neįsivaizduoju. Norėčiau, kad liktume ne tik draugais ir partneriais, bet ir meilužiais, nes man ši situacija yra paranki.
Žmona - metais už jį jaunesnė moteris, pasirinkusi būti namų šeimininke. Vedę jie penkiolika metų, turi vaiką. Ji visą santuokinį gyvenimą nebuvo vienintelė jo moteris. Prigautas jis atsipirkdavo keliais nekalbadieniais, aukso papuošalais ir drabužėliais.
Manau, kad jau apie pusmetį žmona bando įvairiai riboti mūsų bendravimą ir bendradarbiavimą. Iš jo pusės tai yra nediskutuotina tema, nes jo šeimoje viskas yra gerai, o jų menki nesutarimai man neturėtų rūpėti. Ir nerūpi.
Kalbėdama telefonu jaučiu skirtingą balso toną, tembrą ir kalbėjimo manierą, kai žmona šalia ir kai jos nėra. Žinau, kad papietavęs su manimi mieste, namuose jis sakosi nieko visą dieną nevalgęs, o jeigu vykstame į komandiruotę automobiliu keletui dienų, tai jis vyksta vienas. Kuris laikas jis sudirgęs, sutrikęs, pasimetęs.
Pavargau būti tokio žaidimo dalyve, jaučiu, kad tai pradeda įtraukti ir darosi sunku kasdien su tuo gyventi, tai matyti, jausti. Man kyla klausimas, kaip sunormalizuoti santykius ir kaip išsaugoti verslą, į kurį įdėta be galo daug darbo?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠLAIKYTI VERSLĄ IR SANTYKIUS?
Manau, kad jūsų aprašytą situaciją gerai iliustruoja sąvoka „likvidi meilė“. Taip vokiečių sociologas Baumanas vadina šiuolaikinius meilės santykius - kuomet abi pusės siekia negilinti santykių daugiau nei reikia. Kaip ir verslas ar turtas, santykiai turi išlikti likvidūs, lengvai nutraukiami, todėl, tarkime, žmonės siekia palikti seksą, bet neprisirišti; prisirišti, bet neturėti vaikų ir pan.
Tokiuose santykiuose meilė yra vartotojiška, nes iš esmės požiūris į partnerį nesiskiria nuo požiūrio į prekę, tarkime, į mobilų telefoną: aš lieku su juo tol, kol man jis geras. Ir aš neįsipareigoju juo naudotis, jei jis pasentų, juolab - sugestų. Aš netgi įsipareigoju pakeisti jį į geresnį modelį. Tai - normali vartojimo logika.
Žmogus, kuris su skausmu širdyje atsisveikintų su senu telefonu, ar prisipažintų, kad yra ištikimas tam pačiam telefonui dešimtmečiais, būtų laikomas nenormaliu. Kažkada tai gal ir buvo norma, bet vartojimo ideologija apvertė viską aukštyn kojomis: prisirišti prie prekės - nenormalu.
Naujas telefono modelis - visuomet „puikesnis“, „nuostabesnis“, tai pateisina jo įsigijimą ir panaikina atsisveikinimo su senu telefonu skausmą. Prisirišimas prie vieno daikto sustabdytų vartojimą, ir tai sumažintų pelną. Šios ideologijos laikosi žmonės, turintys seksualinius santykius be meilės.
Iki šiol jums viskas buvo gerai ne tik su kitais vyrais, bet ir su draugu. Jūs rašote, kad santykiuose su vedusiu vyru jaučiatės gerai, jus abu patenkina meilužių statusas, ir nei jūs, nei jūsų draugas neįsipareigoja apsiriboti vienas kitu. Draugui tinka jo žmona.
Dar daugiau, ir jūs, ir jis leidžiate sau turėti kitų partnerių, kitaip sakant, jūs vartojate juos. Matyt, jūs sugebate „užgniaužti“ savyje siekį prisirišti. Ir jums jokiu gyvu neatrodo protinga atsižadėti visų dėl vieno. Tai prieštarauja vartojimo logikai. Bendras verslas taip pat įpareigoja jus likti kartu, nes jums, matyt, taip naudingiau.
Bėda ta, kad į šią vartojimo logiką ėmė skverbtis kažkokie jausmai: „darosi sunku kasdien su tuo gyventi, tai matyti, jausti.“ Taigi jūs neatlaikote sveikos vartojimo logikos, ir pradedate virsti jaučiančia, prisirišančia moterimi. Jūs susiduriate su tuo, ką galėtų jausti kiekvienas žmogus, vartotojiškos meilės nepaveiktas.
Galima pasakyti, kad jausmų srityje atsiranda meilės trikampis. O jo dalyviai anksčiau ar vėliau neišvengiamai išgyveną nemalonius jausmus: savininkišką norą turėti vieną žmogų tik sau; pavyduliavimą; priešiškumą konkurentei; nelaimingumą; pasimetimą.
Skausmingiausia čia - atsisakyti to, ką laikai savu, pralaimėti kovą su varžove, priimti, kad ne viską gali pasiimti sau. Tokius jausmus jūsų vartotojiškas požiūris nebepajėgus sunaikinti, net jeigu naujas vyriškis būtų „dar puikesne preke“, „dar nuostabesnis vyras“, iš esmės- „dar geresnis modelis“. Todėl jums tenka iškentėti tai, kas priklauso, tai yra, atsiduoti atsisveikinimo kančiai, patirti tai, kas būna, kai visgi prisiriši prie žmogaus, o jis priklauso kitai.
Kodėl vienoms moterims tai pavyksta lengviau, ar kitoms sunkiau? Kai kurios moterys išvis neprasideda su vedusiais vyrais. Kitos paragavusios, kas tai yra, skuba su jais ryšius nutraukti.
Neretai moterys, lengviau išeinančios iš tokių santykių, jau yra kažkada patyrusios kažką panašaus, kai buvo mažos mergaitės. Mergaitės darželiniame amžiuje dažnokai atsiduria meilės trikampyje tarp tėčio ir mamos. Norisi vieno iš jų sau (pradžioje - mamos, vėliau - tėvelio), o kitas trukdo. Šią situaciją reikia išspręsti.
Sveikas sprendimas - kai mergaitė susitapatina su mama, „atiduoda tėvelį jai“, o pati nukreipia savo žvilgsnį į kokį nors berniuką. Taip ji išeina iš „šeimos meilės trikampio“. Ir aprimsta. Vargu ar jos gyvenime pasikartoja situacija, kai ji mylisi su vedusiu vyru ir palaiko su juo ilgus santykius. Juk darželiniame amžiuje ji jau išmokusi: tėtis priklauso pirmiausiai mamai, o ne man. Taigi svetimas vyras priklauso kitai moteriai.
Tos mergaitės, kurios šio trikampio situacijos vaikystėje neišsprendžia, linkusios vėliau jį atkartoti nesąmoningai, tik jau vietoj mamos ir tėvelio atsistoja meilužio žmona ir pats meilužis. Trikampis sugrįžta, kaip atidėtas egzaminas, nes jį reikia vis tiek išlaikyti, iš jo reikia vis tiek išeiti.
Suaugusi moteris ar mergina, pasirodo, šioje vietoje virsta ta pačia mergaite, kovojančia dėl vieno iš tėvų prieš kitą. Žinoma, ši kova nebūtinai tiesioginė, juk jūs atvirai nekovojate su savo draugo žmona. Tačiau aiškiai nusiteikusi prieš ją ir jaučiate, kad ji nusiteikusi prieš jus. O gal jūs tik priskiriate jai savo pačios priešiškumą?
Jei tokia situacija neišsispręstų, įtampa augtų. Reikia iš jos išeiti. O „išeiti“- reiškia pradžioje išgyventi visą nemalonią jausmų gamą. Išgyventi ją tam, kad patirtumėt, ką reiškia būti kalta, pavydžia, kenčiančia. Tol, kol negims sprendimas. Koks jis bus, už jus pasakyti neįmanoma. Galbūt paleisti. O gal susirasti panašų vyrą. O gal išsikovoti šį vyrą.
Kaip matote, perspektyvoje jums vis vien teks apsispręsti. Ir tai padaryti sudėtingiau, lyginant su verslo sprendimais. Ten viskas pagrįstas paklausa - pasiūla. Manau, kad verslo klausimus jums ir pavyktų sėkmingai spręsti, jei jūs atsiribotumėte nuo santykių ir liktumėte tik prie vieno klausimo: kokiu atveju aš gausiu daugiau pelno?
O santykiuose su draugu viskas pagrįsta sprendimu, kurį priimdama turite atsižvelgti į savo jausmus, į draugo jausmus, į jo žmonos jausmus. Ir ne tik į jausmus, bet ir veiksmus ir žodžius. Tokiems sprendimams būtinas vidinės kovos ir kančios periodas. Tikiu, kad jūs šią kovą priimsite ir iš kančios daug ko išmoksite.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.