Skyrybos – dažniausiai tampa didžiule tragedija ne tik besiskiriančiai porai, bet ir jos vaikams. Nors teismų praktikoje akcentuojama, kad skiriantis ir po skyrybų prioritetas – vaiko interesai, kartais kaip tik vaikai tampa labiausiai nuskriausti skyrybų istorijose, nes besiskiriantys tėvai žaidžia savo ambicijomis ir nesupranta, kad kovodami, jog vaikas liktų tik vienam iš tėvų, padarys mažajam žalos.
Prieš kelerius metus Lietuvoje pranešimą skaitęs vaikų psichologas Peteris Trompas iš Olandijos dalijosi daugybės mokslinių tyrimų išvadomis, kurios tvirtina, kad lygiavertės tėvystės, kai po skyrybų abu tėvai lygiavertiškai įsitraukia į vaiko auginimą ir ugdymą, principu užaugę vaikai turi mažiau elgesio ir emocinių sutrikimų, pasižymi didesne saviverte, geriau kuria ir išlaiko asmeninius ryšius.
Psichologas užsiminė ir apie Harvardo universiteto tyrimą, kurio metu ketverius metus buvo tiriamos 517 išsiskyrusios šeimos. Nustatyta, kad vaikai, kurie buvo auginami lygiavertės tėvystės pagrindu, buvo mažiau depresyvūs, turėjo mažiau elgesio sutrikimų ir netgi geriau mokėsi mokykloje.
„Kaip tik šiuo metu galime stebėti akivaizdžius pokyčius šeimos teisės sistemoje skirtingose Europos Sąjungos šalyje. Nuo įprastinės praktikos, kai po skyrybų vaikai dažniausiai buvo paliekami prižiūrėti ir rūpintis mamai, judama prie lygiavertės tėvystės susitarimų, kai abu tėvai ir toliau išlieka vaikų augintojai ir gyvenimo dalimi“, – Lietuvoje skaitytame pranešime kalbėjo P. Trompas.
Nuo 2006 m. Italijoje įteisinta jungtinė vaikų globa po skyrybų bei tam tikri elementai jungtinės vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tvarkos. Panaši sistema galioja ir Prancūzijoje, kur jau prieš kelerius metus apie penktadalis vaikų po skyrybų gyveno ne su vienu iš tėvų, bet abiem tėvams besidalijant pareigas.
Belgijoje taip pat jau veikia įteisinta 50/50 gyvenamosios vaiko vietos nustatymo tvarka. Olandijoje jau apie dvidešimt metų galimas dviejų gyvenamųjų vietų nustatymas, tačiau teisinėje praktikoje dažniausiai tai įgyvendinama, tik mamai sutikus.
Mato teigiamus pokyčius teismuose
Advokatė Gražina Versockienė portalui DELFI komentavo, kad kol kas Lietuvoje galiojantis Civilinis kodeksas numato, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su vienu iš tėvų, kai tėvai gyvena atskirai.
„Čia atsiranda dažna problema, kad net jei žmonės siektų pasiskirstyti vaiko priežiūrą ir išlaikymą po lygiai, teismuose atsiranda kliūtis, kad vis vien vaikas turi būti pririšamas prie vieno iš tėvų. Turi būti nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, o tas, kuris gyvena atskirai, turi mokėti pinigus vaikui išlaikyti“, – komentavo pašnekovė.
Nors Lietuvoje teisinė sistema neleidžia diskriminacijos lyties pagrindu, visgi, pasak advokatės, problema sprendžiant skyrybų ir vaikų priežiūros klausimą teismuose jaučiama.
„Pastebime tendenciją, kad jei dėl vaiko gyvenamosios vietos kovoja tėtis ir mama, tai atstovaujant tėčio pusę įrodinėjimo procesas yra daug intensyvesnis nei atvirkščiai“, – patirtimi dalijosi G. Versockienė.
Visgi advokatė pridėjo, kad kartais ir tėčiai patys save nustumia į sunkesnę situaciją, pavyzdžiui, dėl to, jog nežino savo teisių.
„Kartais nutinka, kad mamai išėjus iš šeimos namų ji pasiima ir vaiką. Tokiu atveju klausiu kliento, kaip taip nutiko, kad mama su vaiku gyvena atskirai, o tėčiai sako, kad jie net nežinojo, kad galėjo neleisti buvusiai partnerei pasiimti vaiko. Taip, nežinodami savo teisių, vyrai faktiškai perduoda vaiką gyventi su mama, o vėliau įrodinėti, kad faktinė vaiko gyvenamoji vieta su mama neatitinka vaiko intereso, labai sunku“, – kalbėjo advokatė.
Kita vertus, G. Versockienė teigė pastebinti, kad kai pora skiriasi taikiai, vis dažniau vaikų priežiūra pasidalijama maždaug po lygiai.
„Bet ir net tokiu atveju reikia aptarti vaiko išlaikymo klausimą. Net jei vaikas po lygiai bendrauja su abiem tėvais, vis tiek turi būti priskirtos vaiko išlaikymo išlaidos. Todėl teismai reikalauja, kad šis klausimas būtų aptartas tarp buvusių partnerių, nors tai bendravimui su vaiku ir netrukdo“, – tęsė ji.
Advokatė taip pat pridėjo pastebinti, kad jei tėtis yra aktyvus ir rodo norą bendrauti su savo vaikais, teismai tai skatina ir palaiko.
Vaiką reikia raginti bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu
Tačiau kartais nutinka tokių situacijų, kai vienas iš tėvų nori bendrauti su vaiku, tačiau buvusi antra pusė neleidžia ar prigalvoja visokiausių priežasčių, kad susitikimas su vaiku neįvyktų. Tokiu atveju, pasak advokatės, sprendimas – vykdymo procesas.
„Jeigu teismo sprendimu yra nustatyta atitinkama bendravimo tvarka, teismo sprendimas turi būti vykdomas. Jei vienas iš tėvų mano, kad jam neleidžiama susitikti su vaiku ir yra pažeidžiamos jo teisės, jis turi teisę pasiimti vykdomąjį raštą ir kreiptis į antstolį. Šis tuomet siunčia raginimą vykdyti sprendimą geruoju, o jei sprendimas ir toliau nevykdomas, antstolis gali kreiptis į teismą, kad pastarasis spręstų teismo sprendimo nevykdymo pasekmes. O tokiu atveju net gali būti skirta bauda skolininkui už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną“, – pasakojo advokatė.
Žinoma, tokiais atvejais gali atsirasti ir dar vienas argumentas iš tėčio ar mamos, gyvenančio kartu su vaiku: vaikas nenori susitikti su atskirai gyvenančiu vienu iš tėvų. Tačiau tokiu atveju taip pat turėtų būti veikiama teisinėmis priemonėmis.
„Tuomet reikėtų kreiptis į teismą prašant pakeisti bendravimo tvarką. Jei to nėra daroma, o tik ribojamas nustatytas bendravimas su vaiku, dažniausiai tai pasirodo esantis tiesiog abiejų tėvų tarpusavio santykių konfliktas, o santykius jie aiškinasi per vaiką. Tai neturėtų būti daroma“, – pabrėžė G. Versockienė.
Pasak advokatės, net ir teismų išaiškinimuose tvirtinama, kad tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi dėti visas pastangas, kad vaikas bendrautų su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina. O jei vaikas atsisako, jį reikėtų paraginti, skatinti bendrauti su atskirai gyvenančiu vienu iš tėvų.
Kol vyksta skyrybų procesas, tėvai taip pat neatkertami nuo vaikų ir turi bandyti išlaikyti ryšį. Šiuo periodu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: kol bus išnagrinėta byla, teismas nustato laikiną bendravimo tvarką. „Tiesa, ta tvarka galbūt nebus labai intensyvi, kaip norėtųsi, bet reikia suprasti, kad teismas dar nežino, kokie yra įrodymai byloje. Žinoma, kartais bylos trunka pakankamai ilgai: esant intensyviam ginčui pirmos instancijos teisme ir abiem šalims aktyviai naudojantis savo procesinėmis teisėmis, ji gali užtrukti ir iki vienerių metų“, – pasakojo pašnekovė.
Visgi G. Versockienė džiaugėsi, kad teismai Lietuvoje taip pat jau pradeda suprasti, kad ryšys su vaiku turi būti puoselėjamas tiek tėčio, tiek mamos, todėl gauti laikinąsias priemones nėra sudėtinga.
Dažniausiai peštynės – dėl pinigų
Vaikų psichiatras Linas Slušnys teigė taip pat pastebintis, kad šalyje lieka vis mažiau galvojimo, kad po skyrybų vaikas turi atitekti tik mamai.
„Kodėl ilgai gyvavo nuomonė, kad automatiškai vaiku rūpinasi ir jį prižiūri tik mama, o tėtis turi įrodinėti, kad gali būti su vaiku, atsakymo neturiu. Bet dabar vis dažniau girdžiu skyrybų atvejų, kai vaikų priežiūrą tėvai pasidalija po vienodai, todėl, manau, kad tendencijos yra geros“, – apžvelgė jis.
Psichiatras pabrėžė, kad vaikams abu tėvai yra vienodai svarbūs: „Vienintelis atvejis, kai gali būti kitaip, jei vienas iš tėvų yra smurtaujantis. Tuomet vaikas nori nuo tokio tėvo pabėgti“.
Kalbėdamas apie vaiko priežiūrą, ugdymą ir praleistą laiką su abiem tėvais nutrūkus santuokai, L. Slušnys teigė matantis čia ne psichologijos klausimą, o tiesiog bendro mentaliteto ir teisinį klausimą.
„Jei teismuose būtų nuostata, kad galioja 50/50 taisyklė, tai viskas būtų paprasčiau, o jei tėvai nori kitokios tvarkos, tuomet jau būtų galima žiūrėti, ką daryti toliau. O ne paskirti vaiką vienam iš tėvų, – kalbėjo pašnekovas. – Nebūsiu didžiulis šalininkas, kad vaikas kas mėnesį kraustosi į kitą miestą, bet pasaulyje yra ir toks modelis. Pavyzdžiui, Kanadoje abiejų tėvų teisės yra lygiavertės po skyrybų vaikų atžvilgiu ir jie vaiką prižiūri per pusę. Vaikui gali net tekti keisti mokyklą kas porą savaičių. Žinoma, ten mokyklos yra prie to prisitaikiusios“.
Vaikų psichiatras pabrėžė, kad prie to, kad vaikas išlaikytų ryšį su abiem tėvais, turi taip dirbti abu buvę sutuoktiniai.
Emocijas – į šalį
„Žinoma, vis dar egzistuoja nuteikinėjimas. Kartais mes jį įsivaizduojame, kaip konkrečius negražius žodžius išsakytus buvusio partnerio atžvilgio vaikui, tačiau tai gali būti ir paprastesni metodai – nuolatinis vieno iš tėvų pašiepimas, pasakymas, kad vaiku nesirūpinama, arba gąsdinama, kad išvykus susitikti su vienu iš tėvų gali negrįžti. Tačiau tokio nuteikinėjimo beveik neįmanoma įrodyti“, – svarstė L. Slušnys.
Todėl, psichiatro nuomone, tokios situacijos rečiau susidarytų, jei teismų sistema priimtų faktą, kad abu tėvai yra vienodi ir abiem tėvams galima vienodai rūpintis vaiku.
„Nes dabar vyksta situacijos patraukimas į vieną pusę, o dažnai skyrybų situacijose išlenda turtiniai klausimai. O jei jų nėra, tada jau ir galima aiškintis, kodėl vaikas nenori, pavyzdžiui, būti su vienu iš tėvų. Tačiau 50/50 nuostata būtų labai sveikintina, nes tuomet nebūtų kaip peštis dėl turo, – tęsė specialistas. – Kalbėdami apie skyrybas dažnai mes filosofuojame apie psichologiją, bet realybėje dažniausiai peštynės vyksta, kaip gauti vaiką ir pinigų – kuo labiau apiplėšti kitą žmogų“.
L. Slušnys taip pat patarė besiruošiančioms tuoktis poroms labiau įsisąmoninti, kad jei ateityje bus skyrybos ir vaikų laukia labai rimtos pasekmės. „Tuomet turi ne pykti, kad buvęs sutuoktinis, pavyzdžiui, išvažiavo į kitą šalį ar į kitą miestą, bet susiplanuoti, kaip toliau palaikysiu ryšį su vaiku.
Akivaizdu, gyvenant dideliu atstumu jis bus silpnesnis, bet reikia galvoti, kaip aš jį palaikysiu“, – patarė pašnekovas.
Vaikų psichiatras įvardijo, kad pora turėtų susidaryti planą, o ne kristi į emocijų audras ir karą.
„Viskas – meilė baigėsi, gražių jausmų nėra, skiriatės. Koks planas? Vaikui abu tėvai svarbūs, reikia galvoti, kaip užtikrinsite, kad vaikai jausis, jog abu juo rūpinatės, kad jis mylimas abiejų tėvų“, – akcentavo jis.