Juk viskas paprasta. Sekretorės nieko nesukuria (išskyrus savo viršininką). Jos neturi patirties kažką kurti. Tie, kam pavyko iš šefo išgauti kažkokius kontaktus, seniai atidarė savo firmas arba atsigriebė už išdavystę. Jos netapo verslo moterimis tiesiogine žodžio prasme. Jos tarnauja JAM ir daugiau nieko nemoka. Akligatvis. Laipteliai pasibaigė. Kodėl neišeina? Kur? Priprato būti šalia viršininko.
Rasti kitą? Jis bus toks pat, tik blogesnis. Gamtoje tai vadinama simbioze. O maža žuvelė pakliūna dideliam rykliui, kuris maitinasi tuo, kas užstringa jam tarp dantų, pati sugauti nieko nesugeba. Ji tampa nesavarankišku žmogumi, dažnai pavargsta...
Iš čia iškyla paprasta taisyklė: auga tas, kas tarnauja darbui, o dirbantis kito žmogaus augimui, pats nustoja vystytis!
Taigi, visi, kas turi proto, ryšių, idėjų ir gyvenimiškų jėgų – neikite dirbti sekretorėmis. Tai akligatvis, iš kurio nėra išėjimo. Tarnaukite kokiai nors veiklai, ieškokite savęs ir savo vietos. Sekretorės darbas tiems, kurie nieko nesugeba patys, išeities čia nėra. Ši pareigybė suvalgys jūsų svajones ir metus!
Aš karštai siekiau tapti dalykiška moterimi. Dar mokykloje manęs dažnai klausdavo, kaip esu susijusi su generaliniu sekretoriumi. Gaila, bet niekaip. Labai norėjau tapti generaline sekretore. Ir štai aš sekretorė, deja, ne generalinė. Pasirodo, kad tokių nebūna, o jei ir būna, tai išauga ne iš sekretorių, o aš save laikau būtent tokia…
Moters karjeros augimo problemą ir „sekretorės laiptelio“ vaidmenį nuodugniai ir kruopščiai tyriau. Didžioji dalis merginų, su kuriomis mokiausi sekretorių kursuose, taip ir tebedirba sekretorėmis, kai kurios ištekėjo už savo vadovų ir tapo namų šeimininkėmis ir tik kelios iš jų pasiekė sėkmingos karjeros.
Per darbo metus gavau ne tik bazinį, bet ir įgijau psichologinį išsilavinimą, vadybinį pasiruošimą, baigiau buhalterių kursus. Atėjo laikas, kai save galiu vadinti sekretore, bet kažkas neleidžia. Išaiškėjo, jog visi mano sugebėjimai, galimybės negali būti panaudoti asmeniniam tobulėjimui. Sekretorės pareiga viena – viršininkas turi jaustis gerai.
Negalima vaikytis jokių kitų interesų (tarp jų ir savo asmeninių). Štai ir išeina, kad vadybininkas rūpinasi nurodymais ir tai daro organizacijos labui, dirba jai ir auga pats. Juristas rūpinasi įstatymiškai, vėlgi, organizacijos naudai, dirba jai ir auga pats. Buhalteris – organizacijai ir sau. Čia iškyla klausimas: kokiai būtent organizacijai jie dirba? Tai, kurios aukštesnė vieta ir kuri daugiau moka.
O sekretorė? Kam dirba ji? Čia ir svarbiausia, kad sekretorė dirba ne organizacijai, ne sau, o viršininkui. Jei JIS kažką sumąstė, galbūt net niekšybę, sekretorė turi tylėti arba išeiti. Viršininko pergalė – jo asmeninis nuopelnas, o pralaimėjimo atveju kalta lieka sekretorė.
Kokias savybes privalo turėti sekretorė?
Suteikti profesionalų įvaizdį;
Gerai rašyti ir kalbėti;
Turėti puikią atmintį (taip pat ir veidų atmintį);
Susidoroti su dideliais informacijos kiekiais, jos skirstymu;
Sprendžiant konfidencialius klausimus būti atsargi ir apdairi;
Tvarkingai prižiūrėti dokumentus, greitai rasti būtinus popierius;
Mokėti teisingai forminti dokumentus, verslo susirašinėjimus;
Kvalifikuotai naudotis biuro technika;
Įsisavinti naujas kompiuterio programas;
Būti energinga, rodyti iniciatyvumą;
Gebėti atrasti supratimą su vadovu, kolegomis bei klientais;
Palaikyti efektyvų vadovo ir biuro darbą;
Išmanyti verslo etiketą, o dar geriau ir protokolą, priėmimų tipus.
Ekspertų nuomone
Sekretorėms biuro-vadybininkai visų pirmiausia siūlo didelę atsakomybę, pareigingumą, tikslo siekimą ir išlaikytą racionalų protą stresinėse situacijose. Žmogus privalo suprasti, kad tokio pobūdžio darbas daro įtaką ne tik rutininiam charakteriui (aiškiai apibrėžtas kasdienių pareigų skaičius laikui bėgant gali tik plėstis), bet ir sprendžiant iškilusias problemas iš specialisto reikalauja operatyvumo ir energingumo.
Sekretorės darbas dažnai konfliktuojančio pobūdžio, todėl kandidatas turi mokėti adekvačiai įvertinti situaciją ir esant būtinybei laikytis savo pozicijos arba nusileisti konfliktuojančiai pusei. Vertinant asmenines savybes, darbdaviai dėmesį kreipia į bendrą kandidato tinkamumą, jo gebėjimą savarankiškai organizuoti; pozityvus nusiteikimas ir profesionalūs įgūdžiai – kalbų mokėjimas, biuro technikos naudojimas, verslo pagrindų žinios, sugebėjimai dirbti su dideliais informacijos kiekiais.
Ne ką mažiau svarbu yra skonio suvokimas bei darbuotojo stiliaus pojūtis, juk sekretorė – kompanijos veidas, pirmasis, su kuriuo bendrauja strategiškai svarbūs partneriai, realūs ir potencialūs klientai. Neraštingas specialistas gali pabloginti įspūdį apie organizaciją ir paleisti perspektyvų klientą. Be to, nevertėtų pamiršti, jog norint įsidarbinti sekretore didelėje kompanijoje ar užimti biuro vadybininko vietą, praktiškai neįmanoma neturint aukštojo mokslo išsilavinimo diplomo.