Literatūroje anglų kalba seksualinio viliojimo, kaip seksualinio pobūdžio priekabiavimo, reiškiniui pavadinti vartojama sąvoka „sexual grooming“. Nors žodis „grooming“ gali pakišti mintį apie kokias nors higienines ar gražinimosi procedūras (viena iš „grooming“ reikšmių – pri(si)žiūrėti), iš tikro tai, ką jis įvardija, neturi nieko bendro nei su gaktos plaukų šukavimu, nei su išangės balinimu, nei su kokiais nors prieš intymias sueitis atliekamais ritualais.
Seksualinis viliojimas yra viena iš prievartos rūšių, rašoma portale „Women‘s Health“. Priekabiautojas arba smurtautojas šiuo atveju lėtai, metodiškai ir ypač išmoningai mėgina suartėti su auka. Tai yra ilgai trunkantis, iškrypėliškų užmačių stimuliuojamas seksualinės prievartos vykdymas. Galutinis viliokiškas manipuliacijas vykdančio asmens tikslas – aukos sutikimas seksualiai ir (arba) emociškai suartėti. Tokį apibrėžimą pateikusi psichologė Carmen Harra suskumba pabrėžti, kad manipuliacijomis ir vilionėmis išgauto nesipriešinimo ką nors daryti šiukštu negalima laikyti tikruoju sutikimu.
Svarbu paminėti dar ir tai, kad tipinėmis seksualinio viliojimo aukomis tampa vaikai ir paaugliai, kadangi būtent jie labiausiai pasiduoda kitų asmenų įtakai. Dar rizikos grupei tenka priskirti ir jautrius, pažeidžiamo būdo suaugusiuosius, teigia porų ir sutuoktinių konsultantė, įmonės „Couples Candy“ įkūrėja Megan Harrison.
„Bet kuriuo atveju reikšminga aplinkybe paprastai tampa amžiaus arba įtakingumo, galios skirtumas“, – nurodo ji.
Kad būtų aiškiau, galima pateikti pavyzdžių iš populiariosios kultūros. Bene akivaizdžiausias – garsiojo romano veikėjos Lolitos atvejis. Tam tikri serialo „A Million Little Things“ siužeto vingiai, taip pat, be abejo, Michaelo Jacksono skandalas irgi priskiriami čia aptariamo viliojimo kategorijai. Šis reiškinys net yra tapęs alternatyviosios muzikos topuose karaliaujančių dainų tema (pavyzdžiui, Verite „Younger Women“ arba Troye Sivano „Seventeen“).
Jei jau susidomėjote, koks konkrečiai elgesys paprastai apibūdinamas kaip seksualinis viliojimas ir kaip priversti viliotoją (skaityti – priekabiautoją / smurtautoją) liautis, siūlome susipažinti su psichikos sveikatos specialistų išskirtais šio tipo priekabiavimo etapais, jam būdingais metodais ir atitinkamais pavojais.
Tikslus viliojimo apibrėžimas
Viliojimas – tai laipsniškas procesas, kuriam vykstant (paprastai vyresnis) priekabiautojas mėgina pelnyti pažeidžiamo (paprastai jaunesnio) individo pasitikėjimą. Pačioje pradžioje priekabiautojo elgesys paprastai būna vien tik malonus. Toks asmuo gali, pavyzdžiui, girti, reikšti susižavėjimą ir kitaip rodyti dėmesį. Ilgainiui vien tik verbalinius signalus ima lydėti veiksmai – fiziniai prisilietimai (rankos paėmimas, apkabinimas per pečius, pabučiavimas į skruostą), taip pat seksualinės užuominos ir raginimas turėti bendrų paslapčių.
„Priekabiautojas neretai pasistengia, kad jo manipuliacijų taikiniu tapęs asmuo atsiribotų nuo savo draugų ir artimųjų, kadangi taip jis pats įgyja daugiau galių kontroliuoti auką“, – aiškina M. Harrison.
Blogiausia tai, kad ribų peržengimas vyksta taip iš lėto, kad daugelis aukų (ir net jų artimųjų) nesugeba atpažinti ydingojo bendravimo aspekto, kol pasidaro per vėlu. riekabiautojas dėl to įgyja pranašumą – jisai beveik nerizikuoja būti pričiuptas arba apskųstas, teigia C. Harra. Galų gale įvykstantis jaunesnio (pažeidžiamo) asmens seksualinės arba emocinės prievartos aktas neabejotinai yra priekabiautojo plano dalis.
„Dažnai seksualinis viliojimas perauga į seksualinį išnaudojimą – prievartą, žaginimą ir pan.“, – perspėja M. Harrison.
Viliojimo etapai
Viliojant mezgamų santykių intensyvumas paprastai auga labai pamažu.
„Tenka kalbėti apie klastingais motyvais paremtus santykius, kurie pamažu progresuoja ir darosi vis labiau pavojingi“, – sako C. Harra. Remiantis Albertoje veikiančio Vaikų gynimo centro pateikta informacija, galima išskirti šešis seksualinio viliojimo etapus.
1 etapas. Aukos pasirinkimas ir pažintis
Su savo aukomis priekabiautojai dažnai susipažįsta internetu – per įvairiausias bendravimo platformas, pavyzdžiui, pokalbių kambarius, socialinius tinklus ir t. t.
Vis dėlto pasitaiko ir realių susitikimų. Įgyvendinant viliojimo scenarijų dalyvaujančiomis poromis paprastai tampa auklė ir vaikas, mokytojas ir mokinys, treneris ir sportininkas. Akivaizdus visus šiuos dvejetus siejantis bruožas – galios disonansas. Būtent šis santykių aspektas yra viliojimą, kaip priekabiavimą, įgalinantis veiksnys.
„Amžiaus ir galios skirtumas sukuria iliuziją, kad vyresnis ir įtakingesnis asmuo pagrįstai nusipelno pasitikėjimo“, – teigia M. Harrison.
2 etapas. Mėginimai pelnyti pasitikėjimą ir išgauti kuo daugiau informacijos
Auką pasirinkęs priekabiautojas pasistengs pamažu kuo daugiau apie ją sužinoti. Informacijos rinkimo šaltiniai gali būti pokalbiai su auka, jos stebėjimas, taip pat pašnekesiai su aukos artimaisiais ir draugais. Šiuo etapu, anot M. Harrison, priekabiautojai paprastai susibičiuliauja su aukomis, elgiasi ypač draugiškai su jų šeima, kad visi patikėtų jų dorybingumu ir geranoriškumu.
3 etapas. Poreikių tenkinimas
Kai apie auką priekabiautojas jau žino ganėtinai nemažai, pasinaudodamas turima informacija jis gali pasistengti patenkinti kokius nors aukos poreikius – suteikti aukai kažką, ko ji neturi ir ko jai trūksta. Tėvai nesidomi pažymiais? Viliotojas pradeda klausinėti apie kiekvieną mokykloje aukos rašytą testą. Jis gali net pasiūlyti padėti mokytis, ką nors paaiškinti. Nieks nepasako auka tapusiam asmeniui, kad juo didžiuojasi? Viliotojas ima žarstytis komplimentais ir pagyromis.
„Galima paminėti ir tokius pavyzdžius kaip parvežimas namo iš vėlai pasibaigiančių renginių, vaišinimas pietumis, vertingų dovanų dovanojimas ir t. t.“, – vardija M. Harrison. Tenkindamas aukos poreikius ir norus priekabiautojas sugeba įtikinti auką, kad yra jai reikalingas.
„Kai auka patiki geromis viliotojo intencijomis, darosi daug paprasčiau sustiprinti emocinį ryšį“, – teigia C. Harra.
4 etapas. Izoliavimas
Tolesniu etapu viliotojas pasistengia, kad auka maksimaliai atsiribotų nuo artimųjų ir draugų. Kaip jis tai vykdo, lemia konkrečios aplinkybės, tačiau įmanomi kuo įvairiausi scenarijai, pradedant prašymais dar pasilikti po pamokų arba užsiėmimų ir baigiant bendrų paslapčių turėjimu, verčiančiu auką automatiškai manyti, kad jis ir viliotojas – nebeatskiriami.
5 etapas. Prisilietimų ir intymių veiksmų normalizavimas
Iš karto reikia pasakyti, kad šis etapas turėtų kelti daugiausia nerimo.
„Po kurio laiko viliotojas paprastai pereina prie fizinių arba seksualinių veiksmų, – tikina M. Harrison. – Tai gali būti intymaus pobūdžio pastabos apie aukos kūną, intymūs palietimai arba net atvira seksualinė prievarta.“
Jeigu bendrauti dažniausiai tenka virtualiai (arba vien tik virtualiai), viliotojas gali įkalbėti auką atsiųsti savo nuotrauką, kuriai pozuoja be drabužių, arba prisijungti prie „Zoom“ ir pademonstruoti, kaip save glamonėja.
6 etapas. Kontrolės išlaikymas
Priekabiavimas, deja, nesibaigia po pirmų nešvankių žodžių arba nepadoraus prisilietimo. Kai tik prievartos aktą galima laikyti įvykusiu, smurtautojas pradeda dar energingiau kovoti dėl visiško aukos pasitikėjimo, atsidavimo ir susižavėjimo. Vos tik pajutęs, kad auka slysta jam iš rankų arba gali kam nors papasakoti apie judviejų santykius, priekabiautojas paprastai imasi gėdinimo, kaltinimo ir grasinimo politikos. Šitaip pavyksta auką pažeminti, tačiau netrukus – vėl išaukštinti gausiomis liaupsėmis ir gražbyliavimu. Šių veiksmų tikslas – priversti auką patikėti, kad tik smurtautojas ją vertina ir dievina.
Viliojimo taktiką išduodantys požymiai
Pirmas ganėtinai ryškus apie čia aptariamo tipo priekabiavimą bylojantis požymis yra mėginimas atitolinti asmenį nuo jo draugų ir artimųjų.
„Aukomis pasirinkti asmenys paprastai nustoja domėtis veikla, kuria anksčiau mielai užsiimdavo su bičiuliais. Jie tampa uždaresni, linkę atsiriboti“, – sako C. Harra. Taip nutinka todėl, kad viliotojas neleidžia (nebūtinai pasakydamas tai tiesiogiai) jiems bendrauti su kitais.
Kitas įprastas požymis – pernelyg dosnūs, net pasiaukojimą primenantys užmojai. Nors iš pradžių naujo pažįstamo pastangos suteikti aukai kuo daugiau įspūdžių ir negailėti dėl jos pinigų gali atrodyti kaip didžiulis rūpestingumas, iš tikro tai yra viliojimo taktika, kuria siekiama padaryti auką priklausoma.
„Kad žmogų (vaiką, paauglį) kažkas mėgina suvilioti, gali išduoti ir sutrikusios jo emocijos, polinkis pulti į ašaras dėl visiškų smulkmenų, – įspėja C. Harra. – Aukos retai pasako, kas iš tiesų jas neramina, bet demonstruoja sutrikimą, nors nenurodo, kokios priežastys jį lemia.“
Seksualinio viliojimo padariniai
Trumpai tariant, seksualinis viliojimas turi tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių padarinių. Ir vieni, ir kiti – ypač sunkūs.
„Seksualinį viliojimą patyręs asmuo gali panirti į depresiją, jį gali kankinti nerimas, potrauminio streso sindromas“, – teigia M. Harrison.
Šie žmonės pasižymi didesniu polinkiu į priklausomybę nuo svaigalų arba kvaišalų. Jie daug dažniau ryžtasi abejotiniems lytiniams santykiams. Seksualinio viliojimo epizodą išgyvenusiems asmenims ypač sunku kuo nors pasitikėti, todėl jie tampa arba baimingi ir kritiški, arba įtarūs ir linkę kaltinti. Dėl šių savybių sukurti visaverčius ir prasmingus santykius sekasi ypač sunkiai.
Pabaigoje norėtųsi paraginti: jei sužinotumėte, kad kažkas bando suvilioti kokį nors vaiką arba paauglį, jeigu net kiltų tokių įtarimų, pasistenkite kuo greičiau išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Atminkite – delsti nevalia! Veikite atsižvelgdami į savo santykį su galima auka ir ją palaikyti galinčių žmonių ratą.
„Kartais prasminga pasišnekučiuoti apie nerimą keliančius ženklus ir veiksmus, kurių galima imtis siekiant užkirsti kelią prievartai, – aiškina M. Harrison. – Jei nesate tikri, kad galite patys imtis iniciatyvos, apie įtarimus derėtų įspėti aukos artimuosius.“