Krizėje glūdi grėsmė, galinti mus palaužti dvasiškai bei pražudyti fiziškai. Jeigu inertiškai pasiduodame destrukcijai bei degradacijai, mūsų gyvenimas teka ir nuteka kartu su ta srove į niekur.
Tačiau Krizėje slepiasi ir galimybė. Galimybė atkreipti dėmesį į esmines gyvenimo klaidas, įsigilinti į savo problemų priežastis bei pakeisti, perkeisti savo gyvenimą į šviesesnį, gyvesnį, sveikesnį, ramesnį, labiau suderintą su savimi ir mūsų aplinka, kurią galime taip pat susikurti patys.
Problema – iš lotynų kalbos – UŽDAVINYS. Krizės metu, kai gyvenimas priverčia susimąstyti, peržvelgti savo vertybes bei gyvenimo etapus, atsiveria galimybė įsigilinti į save, savo ryšį su aplinkiniais bei išspręsti uždavinius, kuriuos vis atidėliojom. Praktiškai šių uždavinių atidėliojimas ir priveda mus prie būsenos, kurią vadiname Krize.
Kryžkelė, sankryža ar Kryžkalnis. Kuriuo keliu pasirinksi eiti – tavo reikalas.
Kančia mums duota ne be reikalo. Niekas kitas, kaip tik kančia sugeba atkreipti mūsų dėmesio šiuolaikinėje informacijos pertekliaus epochoje. Kančia yra prasminga, nes joje glūdi tikrasis tavo uždavinys, kurį privalai spręsti čia ir dabar. Ar tai suvoki ir ar turi tam jėgos (žinių, patirties, mokytojų), priklauso tik nuo tavęs ir tavo santykių su aplinkiniais. Ašis, aplink kurią viskas sukasi, šiuo atveju - TU.
XXI a. pirmajame dešimtmetyje mane, mano šeimą, mano partnerius, kolegas bei klientus užgriuvo nekilnojamo turto krizė, kuri padarė didžiulę įtaką bendrai ekonomikai, o svarbiausia (man) – sudrebino mūsų šeimos pamatą.
Tai krizė, kurios analizė man atskleidė visų kitų, susijusių asmeninių krizių prigimtį bei parodė, kur vis dėl to glūdi visų krizių šaknys. Priežastys.
Asmenybės savirealizacijos krizė. Kas aš esu? Depresija, sveikatos bei santykių krizės – maniau, kad jos yra tos globalios, nuo manęs nepriklausančios, finansinės krizės išvestinės. Aš klydau: visos krizės slėpėsi manyje. Tam, kad tai suvokčiau, prireikė 35 metų gyvenimo, 7 metų pokyčių tame gyvenime, 5 metų gilesnės nei iki šiol savęs ir gyvenimo analizės bei poros milijonų litų, kuriuos nesėkmingai panaudojau tuštybei užpildyti...
2008 pavasarį, globalios krizės priešaušryje, 28 savo gimtadienį švenčiau Hong Konge. Daug alkoholio, daug cigarečių, daug naktinio gyvenimo... Kelionės į MACAU (azijietiškas Las Vegas) bei Shengheną (elektronikos metropolis), vėliau į Kiniją verslo reikalais – visa tai išoriškai labai gražu ir gal net skamba pavydžiai, tačiau...
Pamenu, kaip po keturių parų naktinio gyvenimo linksmybių stoviu vieno iš Hong Kongo viešbučių vonioje gerai išsivėmęs, skaudančia galva bei drebančiu kūnu ir prisimenu, jog kažkur už kelių tūkstančių kilometrų palikau savo moterį, neseniai pagimdžiusią mums antrą dukrytę. Tuo metu manyje prasidėjo kažkoks virsmas, kurio aš sąmoningai tada dar nesuvokiau...
Santykių krizės siūlomai galimybei suvokti ir uždaviniui išspręsti man prireikė gerų trejų metų. Atsidaviau savęs paieškoms (asmenybės krizė), užsidariau savyje (psichologinė krizė – depresija) ir taip pradėjau dar labiau gadinti mūsų dešimties metų ilgumo santykius. Aš ieškojau nušvitimo, rakto į laimingą ir darnų gyvenimą jogos mokyklose, religijoje, kai kuriose sektose, dvasiniuose mokymuose...
Mes pamirštam, kad beveik viską, kas geriausia, esam gavę be ypatingų pastangų, todėl ilgainiui užmirštam apie šią vertybę, apie šį TIKRĄ TURTĄ. Viskas, ko mums reikia, jau yra mumyse bei su mumis. Visko, ko mes trokštam – mūsų tuščia vieta, mūsų tuštybė. Gyvenimas troškimus pildo (kaip indus), tačiau ne visus iš karto, o gal ne visko, iš tikrųjų, ir reikia. Juk indas tik vienas – viskas netelpa.
Kaip išėjau iš depresijos, sveikatos, finansų ir kitų krizių, aprašiau savo antroje knygoje: Tikras Turtas II. Būdas atsilaikyti, išlikti ir suklestėti po 10 krizių iš eilės.
Ši knyga gali žmonėms pasirodyti šiek tiek egoistiška ir per daug suasmeninta, tačiau tai ir yra asmeninių gyvenimo krizių, ieškojimų, problemų bei jų sprendimų knyga. Padariau visas įmanomas gyvenimo klaidas, išskyrus santuoką. Teko daug ko išmokti per kraują, kančioje, tačiau tikiu, kad mano patirtis gali pasitarnauti tiems, kurie sąmoningai nenori pralieti daug kraujo einant savuoju keliu.
Juk ne veltui žmogaus gyvenime atsiranda vieni ar kiti žmonės, kurie mums reikalingi mūsų kelionėje. Knyga labiausiai tinka jauniems, 20-30 - ies metų vyrams, išgyvenantiems vienokią ar kitokią krizę bei norintiems pasimokyti iš svetimų klaidų. Beje, knyga išversta į anglų kalbą ir jau susilaukė Ukrainos, Rusijos, JAV bei Kinijos skaitytojų įvertinimo. Šiuo metu Ukrainoje verčiama į rusų...
Kai kurie atsiliepimai apie knygą:
Būtinai raskite būdų, kad kuo daugiau žmonių ją perskaitytų. Mano nuomone, tai kur kas aiškiau, paprasčiau ir reikalingiau už visus vienuolius. Nes Jūs esate šalia.
Dalia Teišerskytė, Seimo narė
Tikrasis turtas – tai, kas išgyventa ir praeita, iš ko pasimokyta, kuo gali pasidalinti su kitais. Kad palaikytum, padrąsintum, parodytum, jog sunkios akimirkos užklumpa ne tave vieną. Ir kad tikrai visuomet yra išeitis! Tik reikia įdėmiai apsidairyti, menkiausioje smulkmenoje įžvelgti prasmę… Didžiuojuosi pažinusi žmogų taip atvirai, uždegančiai, kartais su ironija išdrįsusiu pasidalinti savo asmenine, sakyčiau kartais net labai intymia patirtimi, ieškant to, kas mūsų gyvenimus daro tikrus, kas padeda atrasti vidinę laisvę ir tapti nepriklausomu. O tai aš šiame gyvenime vertinu labiausiai.
- Lietuvos Sveikuolių Sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė
“If we have a question, God will send us the answer in the way most useful for us in this period of our life))) Let me to thank you for your book and for you have shared your experience with people. I read it twice. And I understood why I found You)). I always understood it but sometimes it is not simple to believe in opportunities, you know) and I met you "just in time" for me. Your experience and ideas and your way of thinking are too close and it helps!” Elena, CEO at Forsage Recruitment, UKRAINA
“The book contains a lot of useful (wise) advice on how to strengthen your spirit and remember you are a man with a heart and consciousness”
- Sergey Zdybai, verslininkas
“The book is dedicated to waking up from a nearby madhouse. Several aspects of certain topics taken into unconventional depth, so it will change the way you think of life. And 4 hours of continuous joy will inevitably change your destiny to a happier”
- Filip Borcov, verslininkas
"Dalius - ryški asmenybė. Jis sugeba stebinti įdomiais ir nestandartiniais sprendimais. Jo pasaulėžiūra - tarsi savotiškas kitokio gyvenimo stiliaus manifestas... Džiaugiuosi jį pažinusi."
- Elita Semenavičiutė, laisvai samdoma žurnalistė, modelis
Priešingai nei pirma dalis (kurią numečiau perskaitęs tris lapus), ši knyga tikrai įtraukė!
Tai paprastai ir įdomiai aprašyti Daliaus Viršilo potyriai kovojant su DEŠIMT krizių iš eilės... Ir instrukcijos kaip jas įveikti.
Nors vietomis gale kosminiai pasakojimai apie viską valdančius bankus ir būtinybę gyventi kaime pradėjo užknisti, 80% knygos iki tol buvo tikras skanumas.
Keturi Debesylos debesys iš penkių. ;)
- Danielius Gariūnovas, CEO, Debesyla.lt
Ištraukos iš Daliaus Viršilo knygos „Tikras Turtas II. Būdas atsilaikyti, išlikti ir suklestėti po 10 krizių iš eilės“
iš prologo...
„ Šioje planetoje, dabartinėje eroje tėra keli dalykai, verti žmonių pastangų:
sveiko, skanaus, energetiškai gyvybingo maisto valgymas; natūralaus, šaltinio vandens gėrimas; maudymasis atvirame vandens telkinyje; santykių su visais gyvais organizmais puoselėjimas bei pasitenkinimas iš kasdienės veiklos.
Visa kita yra vėjų vaikymasis. Rūkas, kuris išgaruoja išaušus rytui, patekėjus saulei, atėjus šviesai.
Jokios gyvenimo prasmės nėra, jeigu aš netarnauju dievui, kuris pasireiškia kiekviename gyvame organizme bei atsispindi mūsų kasdienybės realybėje.
Gyvenimas – žaidimas, kurio taisyklės daugeliui mūsų yra nežinomos. Tie, kas žino – tyli.
Tai viso gyvenimo projektas – mokykla, kurioje mes mokomės priartėti prie šviesos, įsilieti į ją bei ja tapti. Kitaip tariant, mokomės meilės.
Ši knyga skirta XXI amžiaus kartai, kuriai tenka rimti iššūkiai ir uždaviniai – subalansuoti savo, t.y. žmonijos gyvenimą, atsikratyti nerimo, neišmanymo bei imtis veiksmo perkeičiant (transformuojant) savo energiją ir nukreipiant ją dvasinio tobulėjimo link. Tai vienintelė prasminga veikla šioje planetoje.“
Apie savo gyvenimo moterį...
„ ...ir visgi priėmiau sprendimą tęsti studijas Amerikoje, juolab kitą mokslą – verslo administravimą ar panašiai...
Mano ateitis buvo „šviesi“. Susitvarkiau reikalus: dirbau gerai apmokamą darbą ( apie 1.000 USD/savaitę), įstojau į universitetą ir jau ruošiausi savo naujajam gyvenimo etapui neribotų galimybių šalyje. Tai buvo labai logiškas, ekonomiškai pagrįstas, racionalus, perspektyvus sprendimas. Mama džiaugėsi (nežiūrint į tai, kad ji iš pradžių nesutiko manęs leisti į JAV).
Jaučiausi subrendęs, susitvarkęs reikalus, pasidėjęs naują, gerą pagrindą savo gyvenime, todėl Rūtelei, savo gyvenimo moteriai, parašiau laišką (ranka, nes e-paštu nelabai dar naudojomės), kuriame paprašiau jos rankos (pasipiršau), nes jaučiau, kad be jos mano gyvenimas bus tuščias.
Taip pat aš jai papasakojau apie savo judesį dėl universiteto pakeitimo ir naujojo gyvenimo Amerikoje bei pakviečiau ją atvažiuoti pas mane, į Ameriką.
Jai turbūt buvo šokas. Tekėti ji už manęs sutiko, tačiau atvažiuoti atsisakė.
Aš juk susidėliojau, sustrategavau visą mūsų ateitį, gyvenimą gausoje ir visas tas amerikoniškas galimybes, tačiau mano gyvenimo moteris nenori nė girdėti apie tai. Aišku, nuliūdau. Reikėjo apsispręsti labai greitai, nes jau viza ėjo į pabaigą, o ir mokslo metai ant nosies, tad laiko buvo nedaug.
Visi loginiai sudėliojimai, racionalus, ekonomiškai pagrįstas mano (mūsų) ateities planas stojo į kovą prieš mano gyvenimo moterį Lietuvoje. Širdimi jaučiau, kad noriu būti su Rūta, o protas sakė, kad būtų savižudybė grįžti į ekonomiškai neperspektyvią valstybę ir kurti joje šeimą. Žmogus jeigu neapsisprendžia per parą - neapsisprendžia niekada.
Išaušo rytas, aš skambinu tėčiui ir prašau, kad susitartų su VGTU (nors jie jau buvo nusiuntę dokumentus į JAV Universitetą) dėl mano grąžinimo pas juos. Širdis mano nugalėjo. Grįžtu į Lietuvą (kaip Vilčinskas savo dainoje) patenkintas ir kupinas jaudulio, nes reikės rimtai pasiaiškinti prieš mamą, kodėl priėmiau tokį neprotingą sprendimą. Tėtis suprato mane be žodžių, mama dėl to įvykio niršo, nes nesuprato, kodėl aš (būdamas toks protingas vaikelis) pasielgiau taip neatsakingai :) …“
Iš skyriaus apie krizę: Kas aš esu?
„ … Aš buvau suprogramuotas ir pripažintas kaip statybos inžinierius, statybos bei projektų vadovas, verslo savininkas, kelių įmonių direktorius ir net aš pats tuo buvau patikėjęs. Atseit, tai buvau aš. Jeigu tavęs paklausčiau: „Kas tu esi?“ Ką tu atsakytum?
Daugelis žmonių linkę atsakyti savo profesijos rėmuose: aš buhalterė, vadovas, direktorius, vadybininkas, mokytoja, pardavėja. Kitos moterys netgi save vadina vyriškąja gimine: „viršininkas, vyr. specialistas, inžinierius“ ar panašiai.
Esmė ta, kad mums užklijuoja etiketę ir ilgainiui mes prie jos įprantam, taip įgaudami tam tikrą identitetą (tapatybę, ID), kuris reikalingas tam, kad mus įprasmintų mūsų dabartinės visuomenės standartizuotoje matricoje. Be ID mes nelaikome nei kitų, nei savęs žmonėmis.
… Taigi, 2009-ais aš praradau savo tapatybę, nes manęs nei kaip statybos vadovo, nei kaip direktoriaus, nei kaip verslo savininko niekam nereikėjo (bent aš taip maniau), aš praradau pripažinimą savo srityje, nes susimoviau (savo akyse).
O juk mums vyrams pripažinimas toks svarbus, kad mes dėl jo visą laiką įrodinėjam, kad esam tikri vyrai. Moterims to daryti nereikia, užtat joms reikia saugumo.
Labai sunkiai išgyvenau tapatybės praradimą, gal net sunkiau negu mergaitės išgyvena nekaltybės praradimą. Nors nepatyręs, nežinau, galiu tik nutuokti, koks tai jausmas.
Bet kokiu atveju tuomet man tai buvo gyvenimo ir mirties klausimas. Aš praradau save. Aš taip maniau. Nors, kaip pasirodė vėliau - ten buvau visai ne aš, o tik viena iš mano kaukių, su kuria buvau priverstas vaidinti visų mūsų teatre. Atlikau tam tikrą vaidmenį ir buvau laisvas – manęs nebereikia.
Klausimas: kas režisierius, kas žiūrovas, kas nusprendė, kad dabar mes turime vaidinti būtent tokius vaidmenis?
Iš tiesų, nežinojau nuo ko pradėti gyventi iš naujo, vaidinti naują rolę.
Reikėjo perlipti per save, atsilupti ne vieną socialiai susiklosčiusį bei mano asmeninio ego sluoksnį, nors prieš tai atrodė, kad nėra ten ko ieškoti.
Pasirodo, esame priversti vaidinti tam tikrus vaidmenis, patys to nesuprasdami. Išmaišiau visokius kursus: Reiki, Ci-gun, Joga, tačiau nė vienas jų atsakymo man nedavė. Studijavau Kabalą, Bibliją, Bhagavad-Gita, Upanišadas bei kitokius „šventus“ raštus, susipažinau su Budos mokymu, tačiau į mano klausimą niekas nesugebėjo visapusiškai atsakyti. Ir negalėjo (aš buvau ir esu per daug naivus), nes tik aš pats žinojau, kas aš esu ir kaip save priimu, kaip pripažįstu ir kaip save jaučiu. Socialinis pripažinimo siekimas mane buvo užgožęs...“
