Skyrybos – vienas skaudžiausių ir sunkiausių išbandymų, paliečiančių daug daugiau žmonių nei tik besiskiriančią porą. Dažnai skirtingas skyrybų versijas turintis vyras ir moteris, pasimetę vaikai, anūkais besirūpinantys ir dėl skyrybų išgyvenantys seneliai, tolimesni besiskiriančiųjų giminaičiai – visi įsitraukia į sudužusios santuokos peripetijas.
„Didžiausia bėda ta, kad Lietuvoje vyras vis dar traktuojamas kaip nesirūpinantis šeima ir kad jam nereikia vaikų matyti. Jokios institucijos, nei teismai, nei vaikų teisės, neužstoja ir taip tu tampi „savaitgalinis“ tėvas, kuris gali vos vieną ar porą vakarų matyti savo vaikus“, – savo istoriją pradėjo pasakoti Darius.
Prisipažįsta, patyręs smurtą namuose
Ilgus metus su savo buvusia žmona gyvenęs vyras didžiąją dalį gyvenimo kartu buvo pagrindinis žmogus, besirūpinantis šeimos finansais. Žmona, pasak Dariaus, tik kartais užsiimdavo atsitiktiniais darbais, o vyras į namus atnešdavo pagrindinius pinigus.
„Kadangi esu verslininkas, darbe buvo visko: ir pakilimų, ir nusileidimų. Kartais tekdavo ir po 12 val. pasėdėti darbe. Vienu metu šeimoje tikrai pasidarė sunku. Dėl to kilo daug konfliktų. Žmona nesuprasdavo, kad tai laikini sunkumai. Vieną kartą, kai vėlavo pinigai, turėjome atšaukti suplanuotas atostogas, tai ji pasiūlė nemokėti atlyginimų darbuotojams, o vis vien važiuoti atostogauti. Negalėjau suprasti, kaip ji nesupranta, kad taip būtų kertama šaka, ant kurios patys sėdime“, – atviravo vilnietis.
Vyras teigė, kad šeimoje nesutarimų kildavo ir dėl vaikų aklėjimo.
„Be to, žmona man buvo kelis kartus neištikima. Vieną kartą atleidau, kitą irgi. Dabar galvoju, kad tikriausiai tai buvo ir mano paties klaida, nes buvau visą laiką užsidaręs darbe“, – svarstė Darius.
Visgi vyrui kantrybė trūko ir jis nusprendė santuokai padėti tašką, kai vieną dieną žmona dviems savaitėms pabėgo į Bulgariją, į kurią ją pasikvietė vakarėlius mėgstanti draugė.
Darius prisiminė, kad iki jo sprendimą nulėmusio įvykio jis dar ilgai bandė išsaugoti santuoką: „Vis tikėjausi, kad reikia vaikus šioje situacijoje apsaugoti, nesiimant kardinalių sprendimų. Galvojau, kad pažiūrėsiu, kaip čia viskas toliau klijuojasi. Tikėjausi, kad reikia dėl vaikų toliau gyventi kartu“.
Atvirai apie savo skyrybų dramą ir sunkumus nusprendęs viešai prabilti vyras prisipažino, kad dar gyvendamas su buvusia žmona taip pat patyrė, ką reiškia smurtas artimoje aplinkoje. „Nors visi galvoja, kad dažniausiai vyrai smurtauja prieš moteris, būna ir atvirkščiai. Tą patyriau ir aš. Yra buvę, kad įpykusi, buvusi žmona ir karšta arbata mane apliejo“, – prisiminė pašnekovas.
Po 13 metų išgyventų kartu Darius tvirtai nusprendė, kad gražios šeimos idilės su jo vaikų mama sukurti nebepavyks. Vis dėlto vyras prisipažino, kad mintis, jog su šia moterimi senatvės nesulauks, jį buvo aplankiusi daug anksčiau.
„Jau kokie treji metai prieš skyrybas jaučiau, kad nieko čia nebus, bet vis galvojau apie vaikus, kad juos reikia apsaugoti, o jie buvo dar tokie maži“, – tęsė vyras.
Sunkumai po prasidėjusių skyrybų
Nors vyras apsisprendė, kad gyvenimo su buvusia ilgamete partnere tęsti nebenori, pasirinkimas skirtis jo gyvenimo nepalengvino. Prasidėjus skyrybos procesui vyras suprato, kad tikrieji sunkumai dar tik laukia. Dariaus teigimu, buvusi žmona pradėjo nuteikinėti vaikus prie šį ir, kaip išmanydama, kliudė jam kuo daugiau laiko praleisti su jais.
„Kai tik buvo prasidėjusios skyrybos, žmona su vaikais dar gyveno mano bute, aš jai mokėjau pinigus už vaikus, bet ji neišsikraustė. Rugsėjo 1-ąją vedėme mažąjį į mokyklą ir ji šventėje viešai prie kitų įteikė man raktą, sakydama, kad ji išsikrausto, o vaikai neva neturės dabar kur gyventi. O, kai fotografavau sūnų klasėje, ji pradėjo replikuoti, kad man niekada nereikėjo vaikų, o tik dabar prireikė“, – pasakojo pašnekovas.
Darius prisipažino, kad po tokių buvusios partnerės viešų pasisakymų jam nusviro rankos, o labiausiai buvo gaila vaiko, kuris taip pat turėjo dalyvauti dramoje.
„Ir tuo dar viskas tą dieną nesibaigė. Einant koridoriumi mokykloje, vaikas sėdėjo man ant pečių, o ji drėskė man per veidą ir įdraskė odą prie akių. Buvo netgi pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet vėl pajaučiau, kad policija turi nusistatymą, kad vyras negali būti skriaudžiamas. Tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus įrodymų, neva ji pasikarščiavo ir tiek“, – kalbėjo jis.
Darius pasakojo po skyrybų pasijutęs, kad buvusi žmona piktnaudžiauja savo padėtimi ir jam neleidžia praleisti daugiau laiko su vaikais. „Esu net į Vaikų teisių tarnybą kreipęsis. Pavyzdžiui, norėjau daugiau su vienu vaiku laiko praleisti, nes jam blogiau sekėsi matematika, norėjau padėti jam pasimokyti. Tai ne, ji neleidžia. Susitari su vaiku, kad atvažiuosi pasiimti, atvyksti ir ji sako, kad ne, niekur jūs nevažiuosit, nes su ja tai nesitariau“, – nemalonią situaciją prisiminė vyras.
Jo teigimu, buvusi žmona vaikus taip pat prigąsdino, kad tėtis įrašinėja visus pokalbius, visur pristatęs vaizdo kamerų. Darius tiki, kad vaikai būtent dėl tokių nuteikinėjimų pradėjo vengti bendravimo su tėčiu. Su vyresniuoju sūnumi santykiai atšalę, o su mažuoju Darius bendrauja artimiau, tačiau santykiai nėra tokie, kokių jis norėtų.
„Kartais mažylis sako, kad pasiliktų pas mane, bet bijo, kad mama supyks“, – dėstė pašnekovas. Vilnietis pasakojo, kad spręsti situaciją dėl vaikų su buvusia žmona bandė visokiais būdais: išbandė mediaciją, lankėsi pas psichologus, tačiau ramaus gyvenimo po skyrybų niekaip nepavyksta susikurti. „Buvo vienu metu ramiau, kai padaugėjo jai darbų ir kai buvo atsiradusi rimtesnė antra pusė, bet viskas vėl sugrįžo į chaosą, kai ji liko viena“, – kalbėjo Darius.
Sostinės gyventojas piktinosi, kad neretai po skyrybų vyrams teismo priskiriama per mažai laiko praleisti su vaikais, o jei buvusi žmona, su kuria gyvena vaikai, turi noro neleisti atžaloms daugiau bendrauti su tėčiu, jai tai padaryti labai paprasta.
„Aš esu bejėgis, tiek vaikams paaiškinti, kas vyksta, tiek emociškai išvargęs. Ir naktimis nemiegojau, ir dabartinė žmona siūlė, atsitraukti, jei man ši situacija tokia sunki. Kiekvienas vaikų pasiėmimas būdavo tragedija. Suprantu, kad ir vaikams tai negerai. Įsivaizduokite, jei du kartus į savaitę, kai atvažiuoju paimti vaikų, vis koks skandalas iškeliamas. Natūralu, kad vaikai pradeda tos situacijos vengti“, – kaip jaučiasi, apibūdino Darius.
Dažniau nuo atstūmimo kenčia vyrai
Savo istoriją papasakojęs vyras suprato, kad tokių tėvų, kaip jis, Lietuvoje yra daugiau. Prisijungęs prie grupės, kurioje aptariami atstumtų tėvų situacijos ir išgyvenimai, Darius dalijasi savo patirtimi kartu su kitais, kenčiančiais po skyrybų.
Tėvų atstūmimo studijų grupės narė, Asociacijos prieš tėvų atstūmimą valdybos narė Birutė van der Weg-Bražiūnienė aiškino, kad tėvų atstūmimas – procesas, kai vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai, siekia nutraukti vaikų bendravimą su atskirai gyvenančiu tėčiu ar mama. Tai gali nutikti piktybiškai manipuliuojant vaikais, su skyrybų byla susijusiais specialistais, šmeižiant kartu su vaikais negyvenantį tėvą ar mamą. Tokioje emocinėje aplinkoje vaikams gali susiformuoti bloga nuomonė apie kartu negyvenančią mamą ar tėtį ir jie gali nebenorėti atskirai gyvenančio tėvo matyti ar su juo bendrauti.
Čia B. van der Weg-Bražiūnienė pamini Tėvų atstūmimo sindromą, kurį vaikui gali sukelti ilgalaikis tėvų atstūmimas. Sindromą turintis vaikas pilnas neapykantos atstumiamam tėčiui ar mamai, demonstruoja pagiežą, demonstruoja neapykantą visai atstumtojo tėvo šeimai, giminei ir draugams. Pasak jos, sindromą turintys vaikai praranda gebėjimą pasitikėti savo jausmais ir žinojimu: jie yra pilnai ir absoliučiai priklausomi nuo programuojančių tėvų, praranda realybės jausmą.
Pašnekovė pridėjo, kad visgi dėl tėvų atstūmimo dažniau kenčia vyrai: „Jei prieš šimtmetį buvo sunku įsivaizduoti, jog po skyrybų vaikai atiteks motinai. Dėl tos priežasties, jog tėvas dažniausiai būdavo šeimos maitintojas. Šiais laikais ši priežastis nebėra aktuali. Padėkos moterims pokario laikotarpiu bei jų emancipacijos pasekoje visuomenėje susiformavo nuomonė, jog geriausiai vaikus auklėti gali motinos. Tad po skyrybų vaikai jau ne vieną dešimtmetį teismų sprendimais paliekami auginti mamoms. Lietuva – ne išimtis. Taigi, kadangi pagal nusistovėjusią Lietuvos teismų praktiką vaikai po skyrybų apie 94-96 proc. paliekami auginti mamoms, tad natūralu, kad jos turi didesnę galimybė taikyti tėvų atstūmimą atskirai gyvenančio tėvo atžvilgiu“.
Vaikai – koziris, kuriuo kertama
Kalbėdama, kodėl besiskiriančiose šeimose vienas iš tėvų gali pradėti nuteikinėti vaikus prieš kitą, pašnekovė teigė, kad natūralu, jog skiriantis emocijos vaidina didžiulę įtaką sprendimų priėmimui. Tam priežasčių gali būti įvairių: vieni, manipuliuodami vaiku, nori daugiau laimėti materialinės naudos, kiti – negali perlipti per savo pyktį, nuoskaudą ir taip keršija buvusiam sutuoktiniui.
„Gana dažnai, įsižeidusi ir nesugebėdama valdyti neigiamų jausmų pusė, bando visiškai sužlugdyti buvusį sutuoktinį. Ne vien finansiškai, bet ir morališkai. Vaikai – tai koziris, kuriuo galima kirsti. Bandydami į skyrybų procesą įtraukti vaiko „kortą“ protingai mąstantis bei iš tiesų vaikus mylintys tėvai, po kurio laiko supranta savo veiksmų daromą žalą vaikams ir nustoja jais manipuliuoti. Tokiais atvejais galime kalbėti apie lengvą ar vidutinio sunkumo tėvų atstūmimo atvejį, kuris palaipsniui, normalizavus vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo santykius, nepalieka didesnių neigiamų pasekmių vaiko psichologinei raidai“, – komentavo ji.
Vis dėlto su tėvais, kurie jaučiasi savo vaikų atstumti, bendraujanti pašnekovė teigė, kad kartais pasitaiko tokių atveju, kai tėvams skiriantis ir bylinėjimuisi užsitęsus viena iš pusių savo vaikų nemato ne tik mėnesiais, bet ir metais. Tuomet tiek vaikui, tiek atstumtam tėvui žala padaroma daug didesnė.
„Taip, visuomenė keičiasi, tik, kalbant apie tėvų atstūmimą, ne taip greitai, kaip reikėtų, – kalbėjo ji. – Deja, vaikai nuteikinėjami ir toliau. Skyrybų skaičius Lietuvoje jau dešimtmetis, kaip nemažėja, supykusių, nusivylusių besiskiriančių žmonių – taip pat“.
B. van der Weg-Bražiūnienė įsitikinusi, kad vaikus prieš kitą pusę nuteikinėjantys tėvai dažniausiai patys turi psichologinių problemų, kurių nesprendžiant, situacija nepasikeis: „Nes jie nesugeba spręsti problemų nekonfliktuodami, nepripažįsta kompromisų. Jiems trūksta įžvalgumo bei supratimo, kad jų elgesys ir yra problemos sprendimo stabdis. Tokie žmonės pripažįsta tik tokius sprendimus, kurie atitinka jų norus“.
Tuo metu atstumtoji pusė po kurio laiko pasijaučia moraliai nužudyta: dažnas kenčia nuo depresijos, somatinių susirgimų, dėl ilgalaikio streso atsiradusių širdies veiklos problemų.
„Tėvams, kenčiantiems nuo tėvų atstūmimo, reikalingas tos problemos suvokimas, pripažinimas ir kuo skubesnis jos sprendimas. Kartu ir profesionali psichologinė, teisinė pagalba. Tik dvasiškai labai stiprūs bei materialiai pajėgūs tėvai sugeba atlaikyti ne vienerius metus besitęsiantį košmarą, prilygstantį trilerio siužetui. Deja, kol kas ir jiems tampa „misija neįmanoma“. Ypač, kai vieno iš tėvų iš darželinuko vaiko išmanipuliuotas „nenoriu“ tampa teismo sprendimo pagrindu, lyg mažas vaikas jau suvoktų abiejų tėvų svarbą savo gyvenime“, – pridėjo pašnekovė.