Neseniai Lietuvoje išleistoje knygoje „Tu gali viską, jei to nori“ Jan’as Becker’is pasakoja apie savihipnozę, jos naudą ir dalinasi savo išbandytais metodais, kaip įveikti baimę, nerimą, įgauti daugiau pasitikėjimo ir kitais.
Ištrauka iš knygos „Tu gali viską, jei to nori“
Neseniai, aplankęs tėvus, skridau lėktuvu iš Sarbriukeno atgal į Berlyną. Prieš pakylant į orą, lėktuvo salone prie manęs priėjo stiuardesė ir, paatviravusi, kad atsitiktinai atpažino, kas esu, paklausė, ar negalėčiau, jei prireiks, pagelbėti vienai keleivei, kuri skris kartu ir labai nerimauja, suvaldyti skrydžio baimę. Atsakiau: „Žinoma, jokių problemų.“
Lėktuvas išriedėjo į pakilimo taką ir įsibėgėjęs tuoj ėmė kilti. Tuomet išgirdau klyksmą ir atsisukęs pamačiau, kad tai ir yra stiuardesės man minėta dama. Kai tik buvo leista atsisegti diržus ir atsistoti, nuėjau ir prisėdau greta. Pirmiausia paprašiau jos susitelkti į savo kvėpavimą, tada – tai sulėtinti jį, tai pagreitinti. Taip darydamas, viena vertus, pajunti, kad vėl kontroliuoji situaciją, kita vertus, sąmoningai sulėtintas kvėpavimas signalizuoja pasąmonei ir smegenims apie pakankamą savivertę, – ją pasiekti jau mokėmės stodamiesi į nugalėtojo pozą anksčiau aprašytame pratime.
Tuomet paprašiau moters atkreipti dėmesį į tai, kaip sėdi, kaip jaučia krėslo sėdynės paviršių kojomis, kaip junta atlošą, į kurį remiasi nugara, kokie yra ranktūriai, ant kurių laiko padėjusi rankas. Visa tai atlikdama moteris mintimis ir kūnu metė inkarą į čia ir dabar – jokiems lėktuvų katastrofų scenarijams galvoje tiesiog neliko vietos.
Perkėlus dėmesį, lėktuvo turbulencija – tik vaikų sūpynės
Kaip tik šio skrydžio metu lėktuvą krėtė kaip reta – viena oro duobė po kitos. Skrydžių bijantiems žmonėms tai tikras košmaras. Todėl pasiūliau jai užsimerkti ir drauge įsivaizdavome sūpynes. Tai mudu džiugino kaip mažus vaikus. Jos susitelkimo taškas pakito, ji perkėlė dėmesį kitur.
Užuot išgyvenusi grėsmę, keleivė susikūrė kone malonumą teikiančią pramogą. Staiga kilus naujai turbulencijos bangai baimę akyse pakeitė sušvitusi šypsena, kad vėl pasisups, ir pamažu savyje ji vis labiau rimo. „Išvadavote mane nuo skrydžio baimės!“ – padėkojo moteris, kai lėktuvas nusileido. Ir tikrai to skrydžio gydymo seansas pasirodė esantis ilgalaikis: neseniai ji atsiuntė man žinutę, pranešdama, kad tas skrydis ir buvo paskutinis, kai ji bijojo.
Nuo šiol skrydžio baimė tapo praeitimi. Jei jūs, kaip ir ši dama, turite tą pačią bėdą ir paniškai bijote skristi, patekus į panašias situacijas, gali puikiai praversti greitosios pagalbos planas.
Greitoji pagalba ištikus ūmiam baimės priepuoliui Staiga kilus panikai, nesvarbu kokio pobūdžio ši baimė, padeda štai kas:
• Jei galite, užsimerkite. Susitelkite į kvėpavimą, pažaiskite su juo tai sulėtindami, tai pagreitindami. Įsiklausykite į kvėpavimo garsą, pajuskite, kaip vėsus oras įeina pro jūsų šnerves ir sušilęs išeina pro burną.
• Tada atkreipkite dėmesį į savo kūną erdvėje. Sąmoningai pajuskite, kaip pėdos liečiasi su žeme, kaip užpakaliu juntate sėdynę (kėdę), oro temperatūrą aplink veidą ir kitus reiškinius: vėją, saulės šilumą, kvapus. Neinterpretuokite visų tų pojūčių kaip kokių nors ženklų, tiesiog užfiksuokite juos.
• Pagaliau vaizduotėje pakeiskite tai, kas jus gąsdina. Lėktuvo kratymai gali tapti karuselės metų mugėse pakaitu. Dantistų naudojamas seiles nusiurbiantis aparatas – gana galingu baimių siurbliu, kuris jas tiesiog praryja ir galutinai sunaikina. Neapsakomą jaudulį keliantis kalnų motociklas, riedantis per uolas, gali pavirsti į žemyn vežantį traukinuką ant bėgių arba keltuvą, kuris patikimai nugabens jus į slėnį. O pats keltuvas prireikus gali užsiauginti sparnus.
Kai baimė užspaudžia gerklę, pirmiausia reikia atrišti mazgą
Nelabai seniai turėjau klientę moterį, kuriai jau kelis kartus buvo nustatytas vėžys. Kaskart, kai tai įvykdavo, iš pradžių ji būdavo sėkmingai išgydoma, tačiau po kiek laiko liga vėl atsinaujindavo. Prieš pasirodydama mano pratybose vėl buvo neseniai išsityrusi ir laukė rezultatų.
Moteris jautėsi tiesiog sugniuždyta baimės, kad vėžys gali taip ir nepalikti jos ramybėje, – tarsi elektros srovės paveikta. Klausimas „Kas, jeigu?..“ nepalikdavo jos dieną naktį. Net nesijautė pajėgi paskambinti, kaip buvo sutarta, gydytojui, kad sužinotų tyrimo rezultatus.
Tačiau ne vien tai: dėl persekiojančių panikos atakų ji negalėjo nei dirbti, nei atlikti kasdienių dalykų, kaip, tarkime, eiti apsipirkti. Ji sėdėjo priešais mane susikausčiusi, gniaužė rankas, o jos žvilgsnis neramiai klajojo erdvėje. Paklausiau, kaip jaučiasi galvodama apie galimus tyrimo rezultatus. – Blogai, – trumpai atsakė ji. – Aš bijau. – Kur kūne yra tas jausmas? – klausinėjau toliau.
Ji tuojau pat pabeldė sau į krūtinę sakydama: – Čia, viršuje, – ir atsiduso. – Negaliu net normaliai kvėpuoti, tarsi užspausta. Jau bandžiau atlikti kvėpavimo pratimus, bet šiuo metu negaliu net ir tai.“
Linktelėjau ir paprašiau pagalvoti, ar šį ankštumo krūtinėje jausmą ji vaizduotėje galėtų pakeisti paveikslu. Kiek pagalvojusi moteris atsakė:
– Jaučiuosi tarsi būtų uždėtas koks ankštas gipsas. Tarsi čia, viršuje, mane kas būtų surakinęs – neliko vietos net įkvėpti.
Paprašiau jos užsimerkti. Taikydamas paprastą indukciją padėjau jai pasiekti hipnotinę būseną, tik šįkart – išimtinai – ji neturėjo taip labai susitelkti į savo kvėpavimą, nes ramiai kvėpuoti dabar negalėjo.
Paprašiau jos pasistengti pamatyti save iš šalies su storo sluoksnio gipsu krūtinės srityje. Tada pasiūliau ir paraginau ją, tą, kuri mintyse save stebi, paimti pjūklą ir atsargiai perpjauti kietą gipso sluoksnį, juosiantį viršutinę kūno dalį. Kad ji tai jau padarė, supratau be papildomo ženklo.
Tai pamačiau, kai, nepaisant hipnozės, gana paviršutiniškas ir silpnokas jos kvėpavimas staiga kažkurią akimirką tapo akivaizdžiai gilesnis ir ramesnis. Tuomet sugrąžinau ją iš transo. Jai buvo gerokai palengvėję. Slegiančią baimę pakeitė susitaikymo su esama situacija jausmas, sugrįžo gebėjimas veikti, aktyvumas. Net jei aš, deja, negaliu nieko išgydyti nuo vėžio, bent jau tokiais gelbstinčiais veiksmais palengvinti būklę, padėti pakelti naštą.