Po šešerių metų ši knyga sugrįžta ir, galbūt dar neatradusioms jos, padės surasti atsakymus, ką daryti atsidūrus gyvenimo kryžkelėse.
„Flirtas su rudeniu“ – knyga, skirta moterims, jau paauginusioms ar net užauginusioms vaikus, todėl daugiau dėmesio galinčioms skirti savo poreikiams. Šis gyvenimo tarpsnis – didelių pokyčių metas. Keičiasi kūnas ir jausmai, santykiai su artimiausiais žmonėmis ir draugais – ne visada lengva su tuo susitaikyti. Kaip elgtis mamai, tapusiai anyta arba uošviene, jauna močiute? Kaip susitaikyti su „ištuštėjusiu lizdu“, kai namus palieka vaikai? Ką daryti, kai tėvams reikia vis daugiau globos?
Skyrybos, nedarbas, ligos, netektys – nelengvos gyvenimo akimirkos, bet ir tada galima nesugniužti, jei moki rasti išeitį ir padėti sau. Be to, yra daugybė gyvenimo džiaugsmų ir malonumų, kuriuos atrasti gali tik dabar, tereikia geriau pažinti save ir nepražiopsoti gyvenimo siūlomų progų. Knygoje „Flirtas su rudeniu“ pateikti šviesaus atminimo psichologės patarimai padės išsaugoti optimizmą ir gerą nuotaiką, kai slegia rūpesčiai, netektys, o bjauri dargana siaučia ne tik lauke, bet ir širdyje. Štai keletas jų.
Knygos „Flirtas su rudeniu“ ištrauka.
Įveik savo baimę
Viskas, kas mums duota, yra reikalinga. Kai Amerikos chirurgai nutarė visiems naujagimiams šalinti apendiksus, pasirodė, kad net ta maža, rodos, visai nenaudinga atauga yra labai svarbi, nes gamina baltuosius kraujo kūnelius. Žinoma, supūliavusi ji tampa mirtinai pavojinga žmogaus gyvybei. Taip ir baimė, jei ji neįkyri ir neliguista (ne fobija), gali būti naudinga. Pavyzdys galėtų būti gyvūnai – kuo silpnesnis gyvūnėlis, tuo labiau baimė jį gelbsti. Net žuvelės akvariume sprunka tolyn stuktelėjus pirštu į stiklą. Todėl su savo baimėmis reikia elgtis mandagiai ir pagarbiai.
Ne visų baimių reikia stengtis atsikratyti. Ko gero, tik moterys nuolat baiminasi dėl savo artimiausių žmonių, kad jiems kas nors nenutiktų. Būtent šis jausmas verčia moterį pasikliauti intuicija, numatyti šimtą žingsnių į priekį, kad apsaugotų save ir kitus nuo gresiančių pavojų. Garsiai išsakydamos savo nerimą ir baimę („Nevaikščiok tamsiomis gatvėmis“, „Būk atsargus už vairo“, „Negerk degtinės“ ir t. t.), moterys veikia artimųjų pasąmonę ir priverčia juos būti atsargesnius. Psichologai teigia, kad baimė dėl artimųjų užkoduota moters genuose. Tad ar verta atsisakyti tokios apsaugos, kuria motina gamta apdovanojo moterį? Vyras gali apsiginti kumščiais, moteris – bauginančia nuojauta, kad kas nors gali atsitikti.
Žmonija jau seniai yra įvardijusi savo baimes (pati didžiausia iš jų – mirties baimė) ir išmėginusi ne vieną būdą, kaip jas suvaldyti ar prisijaukinti. Ištisus amžius perdavinėjo tas žinias iš kartos į kartą. Prieš penkis tūkstančius metų rašytose vedose sakoma, kad baimė labiausiai užteršia žmogaus organizmą, sutrikdo sveikatą ir atima gyvenimo džiaugsmą. Prieš šimtmetį tą kelių tūkstantmečių išmintį šiuolaikiniam žmogui vėl priminė psichologija. Šiuolaikinė psichoterapija, atsižvelgdama į klasikinės psichoanalizės patirtį, nuolat tobulina baimės įveikimo ir prisijaukinimo metodus. Yra ir tokių būdų, kurių galima išmokti savarankiškai. Štai keli iš jų.
Paradokso metodas. Pavyzdžiui, nemigos kamuojamai moteriai, kiekvieną vakarą bijančiai, kad ir vėl neužmigs, liepiama naktį visai nemiegoti. Už įvykdytą užduotį pagiriama ir patariama nemiegoti dar vieną naktį. Kai nereikia desperatiškai stengtis užmigti, greitai suima miegas. Tad jei vargina nemiga, pasakyk sau: šią naktį nemiegosiu ir taip pailsėsiu nuo varginančių pastangų užmigti. Galima net susiplanuoti, ką per naktį nuveiksi. Na, o kitą naktį vėl galima grįžti prie ankstesnių pastangų užmigti (jei dar reikės stengtis).
Įveikti baimę mažais žingsneliais. Tai neskubus artėjimas prie savo baimės – žingsnis po žingsnio. Pavyzdžiui, nori atsikratyti baimės važiuoti liftu. Pirmas žingsnis – žiūrėk į nuotrauką, kurioje nufotografuotas į liftą žengiantis žmogus. Žiūrėk tol, kol pradings nerimas, kol tas vaizdas nebetrikdys. Vis primink sau, kad į tą liftą nuotraukoje lipa kitas žmogus, o žiūrinčiajam to daryti nereikės. Ilgainiui (kartais užtenka ir 10 minučių) lifto vaizdas streso jau nebekels. Antras žingsnis – nueik ir pastovėk prie lifto, vėl primindama sau, kad juo keltis nereikės. Veiksmą kartok tol, kol nustosi bijoti. Dažnai tam prireikia kelių dienų ar net savaitės. Trečias žingsnis – į liftą tik įeik ir išeik. Veiksmas kartojamas tiek kartų, kol tampa įprastas ir nustoja bauginęs. Ketvirtas žingsnis – važiuok liftu kartu su artimu žmogumi. Penktas žingsnis – išdrįsk liftu važiuoti viena.
Minties „O kas, jei atsitiks blogiausia?“ prisijaukinimas. Visiems žinomas posakis „Baimės akys didelės“. Tai, kas kelia baimę, visada atrodo baisiau, nei yra iš tikrųjų. Dažnai bijomasi net to, kas realybėje apskritai negali nutikti. Pavyzdžiui, viena moteris paniškai bijojo gyvačių, nes įsivaizdavo, kad gyvatės gali apsivynioti apie kaklą ir pasmaugti. Ją labai nustebino psichoterapeuto paaiškinimas, kad gyvatės šitaip nesielgia. Taigi, visų pirma reikia išsiaiškinti, ar bauginantis įvykis gali įvykti. O jei gali – pamėginti įsivaizduoti, kas tada atsitinka. Dažnai pasirodo, kad nėra jau taip blogai. Be to, ir blogiausią situaciją visada galima pataisyti. Pavyzdžiui, moteris bijo kalbėti viešai.
Reikia skaityti pranešimą konferencijoje, ji nežino, kaip įveikti savo baimę. Pats blogiausias įsivaizduojamas scenarijus toks: jau stovėdama prieš klausytojus ji pamiršta viską, ką buvo paruošusi, ir negali ištarti nė žodžio. Na, o jei taip nutiktų? Ar tikrai tai būtų katastrofa? Minėtoji moteris nusprendė, kad taip atsitikus ji tiesiog nuoširdžiai prisipažintų: „Atsiprašau, bet mane ištiko viešo kalbėjimo baimės priepuolis. Ačiū už supratingumą.“ Greičiausiai salė aplodismentais ją palaikytų. O garsiai išsakyta baimė nebetektų galios.
Nerimas – įkyrusis moters gyvenimo palydovas
Į nerimą ir nerimauti verčiančias aplinkybes galima žiūrėti dvejopai – jų vengti arba susitikti akis į akį. Kartais žmonės tikisi išsivaduoti nuo nerimo, nieko savo gyvenime nekeisdami. Mano, kad gyvens ramiai ir saugiai, jei nebendraus su nepažįstamais, toliau dirbs seniai nebemielą darbą, vengs tolimų kelionių. Tačiau net ir taip apribojus savo pasaulį, išvengti permainų nepavyks. Gal sulauksim kiek mažiau pokyčių, tačiau nerimas vis tiek kunkuliuos kažin kur giliai.
Penktą dešimtį pradėjusios moters kūną reikėtų paskelbti seismine nerimo zona. Keičiantis hormonų pusiausvyrai, juo be perstojo sklinda įvairiausio dydžio ir intensyvumo nerimo bangos. Jos didėja ir stiprėja ne tik dėl to, kad kone kasdien susiduriame su naujais potyriais, bet ir dėl to, kad jie nežinomi, neįprasti. Tada darosi neramu dėl... nežinia ko. Dar dažniau nerimauja jautrios asmenybės, visur gyvenime įžvelgiančios nepatikimumą ir nesaugumą. Joms neramu dėl dabarties, dėl ateities ir net galinčių pasikartoti nemalonių praeities dalykų. Nerimo chaose atsidūrusios sako: „Neramu, ir tiek.“
Psichologų nuomone, nerimo kamuojami žmonės visur ir visada įžvelgia grėsmę. Tokia pacientė gydytojo komentarą, kad tyrimai rodo nedidelius nukrypimus nuo normos, išklausys neramia širdimi ir greičiausiai įvertins kaip labai blogą žinią. O gydytojo šypsnį laikys piktdžiugiška pašaipa – „taip tau ir reikia, jei nesilaikai mano nurodymų“. Bet realybė dažniausiai neturi nieko bendra su tuo, kaip ji yra interpretuojama. Gydytojas gali nuoširdžiai džiaugtis, kad tyrimų rezultatai gerėja ir pacientė sveiksta. Polinkis visur kur įžvelgti tik blogį, nerimą tik sustiprina, gali sukelti net panikos priepuolį.
Nerimas siejamas su asmenybės temperamentu. Labiausiai nerimauti linkusios melancholikės – jos nerimauja ne tik dėl savo, bet ir dėl svetimų gyvenimų ir nesėkmių. Nors ir rečiau, tačiau pasitaiko ir optimisčių, kurioms nerimą keliantis įvykis – iššūkis. Jaudinančias gyvenimo situacijas jos pasitinka šūkiu: „Tai, kas nenužudo, padaro mus stipresnes.“ Jos aiškinasi, kas kelia nerimą, neieško užslėptos prasmės, neišgyvena dėl blogų jausmų. Teigiamas požiūris ir realus pokyčių vertinimas padeda tokioms moterims gyventi, jos nuolat ko nors siekia, tobulėja. Žmonės nerimauja dėl daugelio skirtingų dalykų – nuo nevykusios šukuosenos iki pasaulio pabaigos. Silpnoji lytis, moterys, dažniau išgyvena nerimą kaip lengvą baimę, o stipruoliai vyrai kenčia nuo sunkių baimių – fobijų ir panikos. Tik mums, moterims, maža dėl to paguoda. Nes neretai žmonai neramu dar ir dėl savo sutuoktinio fobijų ar panikos priepuolių.
Nerimas gali kaip vampyras išsiurbti energiją, nukamuoti fiziškai ir emociškai, nualinti sveikatą. Tik beviltiška optimistė gali tikėtis, kad vieną dieną jis savaime išnyks.
Kaip prisijaukinti nerimą
Svarbiausia – jo nesureikšminti, tai paprastas jausmas, kurį patiria kiekvienas, reakcija į naujus ir dar nepatirtus gyvenimo įvykius. Nepažįstantys nerimo žmonės yra apatiški, pasyvūs, niekuo nesidomintys, nesiekiantys tobulėti. Garsūs aktoriai, muzikantai, dėstytojai ir oratoriai jaudinasi prieš kiekvieną pasirodymą. Nerimas jiems padeda susikaupti, sutelkti jėgas, kad pademonstruotų tai, ką sugeba.
Jei nori palengvinti nerimą, turi tiksliai nustatyti jo priežastį. Juk ne iš nuobodulio nerimauji, o dėl kokios nors realios ar menamos grėsmės. Svarbu suprasti, ar ji susijusi su išoriniu pasauliu, ar slypi viduje – mintyse, svajonėse, nemaloniuose prisiminimuose. Štai keletas patarimų, padėsiančių pritildyti, prisijaukinti ar net suvaldyti nerimo energiją.
Nebijok nesėkmės. Bene labiausiai nerimaujama žinant, kad darbą vertins žmonės, kurių nuomonė svarbi, arba manant, kad nesėkmė viską sužlugdys. Nerimaujant galimos grėsmės dažnai pervertinamos. Bet iš tiesų juk nežinai, ar taip nutiks, todėl kurti tokį scenarijų beprasmiška. Realybėje visada egzistuoja 50 procentų sėkmės galimybė, apie tai ir reikėtų galvoti. Užkirsti kelią nesėkmėms galima klausimą „O kas, jeigu..?“ pakeitus klausimu „Kaip aš galiu (galėčiau)..?“ Tada iš pasyvios nerimo būsenos galima pereiti į aktyvią – ką konkrečiai gali padaryti, kad nerimas dingtų.
Nekovok. Pagrindinė jaudulio suvaldymo taisyklė – nekovoti su juo. Nerimas – lyg įkyruolis, besistengiantis bet kokiais būdais tave užvaldyti, ir priešintis jam beviltiška. Daug naudingiau nerimastingas mintis pastebėti ir jų neignoruoti. Geriausia jas užsirašyti ir įvertinti. Ar per daug nesureikšmini šių minčių? Jei nerimas pagrįstas, galima lengvai nustatyti, kas jį sukelia ir kaip būtų galima to išvengti. Jau vien tai, kad emociniai išgyvenimai buvo užrašyti ar išsakyti, padeda apmalšinti nerimą, jis praranda savo griaunamąją galią.
Būk dabartyje. Nusiraminti galima sutelkiant mintis į dabartį. Pavyzdžiui, prieš nerimą keliančią situaciją (viešą kalbą) reiktų pasiklausyti garsų už lango, suskaičiuoti ant stalo gulinčius daiktus arba šnektelti su šalia esančiu žmogumi – daryti tai, kas visiškai nesusiję su nerimą keliančia situacija. Tai padės nusiraminti ir iš nerimą keliančios tikimybės sugrįžti į realybę.
Ruoškis iš anksto. Dažniausiai jaučiamės neramiai, kai turim daryti tai, ką nelabai gerai mokame. Nerimavimas nepadeda įveikti kliūčių, priešingai, tik dar labiau jas padidina. Todėl vos supratusi, kad nerimauji, imkis priemonių – susidaryk smulkų septynių žingsnių planą, kaip išspręsti problemą ir atsikratyti nerimo.
Išmok atsipalaiduoti. Kai jaučiame nerimą, kūnas įsitempia. Todėl atpalaidavus raumenis atsipalaiduoja ir mintys. Susijaudinus kvėpavimas padažnėja. Atsikratyti įtampos, nurimti galima sulėtinus kvėpavimą arba kvėpuojant ritmingai: lėtai įkvepiame, skaičiuodamos iki trijų, tada kvėpavimą sulaikome – vėl skaičiuojame iki trijų, ir lėtai iškvepiame, skaičiuodamos iki trijų. Tai galima pakartoti tris kartus.
Pakviesk savo nerimą į pasimatymą. Neramios mintys dažniausiai užklumpa netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Kad nesugadintų visos dienos, skirk joms pasimatymą tau patogiu laiku ir pasirinktoje vietoje. Kai tik pajunti, kad nerimas prisistatė, pasistenk nerimastingas mintis atidėti vėlesniam laikui, nurodyk jį tiksliai: „Apie tai pagalvosiu vakare po 21 valandos.“ Tai padeda, nes supranti, kad gali nerimą atidėti ir kontroliuoti.