Specialisto nuomone, Lietuvos visuomenėje iki šiol vyrauja nuomonė, kad būtina įgyti aukštąjį išsilavinimą, ypač savo vaikus spaudžia tai padaryti tėvai.
„Jauni žmonės labai dažnai neturi savo tikros nuomonės. Jie gyvena savo gyvenimą ir jiems netikėtai, dešimtoje klasėje, prireikia kažką rinktis, jie būna pasimetę. Šiuo atveju tėvų spaudimas labai jaučiamas. Tie, kurie ateina pas mus konsultuotis, vis dar mato aukštąjį išsilavinimą kaip privalomybę“, – pasakojo karjeros ekspertas.
Nejaugi profesinis ugdymas niekam nereikalingas? Pasak R. Jurkėno, kartais būna taip, jog matai žmogų ir pastebi, jog jis turi visas reikalingas savybes būti mokytoju, bet jis pats tokios profesijos nenori.
„Taip pat būna ir kai koks nors jaunas žmogus mėgsta kažką daryti rankomis, jam tai tinka, bet tuo pačiu aplinkiniai to nepastebi, nurašo tas savybes, nes turi kitokį įsivaizdavimą apie jį. Ir pats tas žmogus tuomet jaučiasi sumišęs – jis kaip ir jaučia, kad galėtų tai daryti, tačiau jo aplinka tuos polinkius nuneigia.“, – aiškino specialistas ir pateikė pavyzdį, kai paklausus tėvų, ar jų vaikas mėgsta kažkur dirbti su rankomis, jie pateikia pavyzdį, kad gali išrinkti ir vėl surinkti motociklą, tačiau vis tiek iš jo reikalauja, jog turėtų aukštąjį universitetinį išsilavinimą.
Prakalbus apie tai, ar reiktų džiaugtis, kad Lietuva pirmauja pagal aukštojo išsilavinimo turėtojų skaičių, karjeros konsultantas nėra tuo tikras.
„Gerai yra tada, kai jaunas žmogus save realizuoja, kai daro tai, kas jam patinka ir sekasi. Ta realizacija nebūtinai vyksta per aukštąjį mokslą, tik 15 proc., baigusių aukštąjį išsilavinimą, dirba pagal savo specialybę. Ir kai tik trys iš dešimties nori pagal ją dirbti, tai nerodo, kad jauni žmonės įgiję diplomą nori tuo ir užsiimti.
Iš vienos pusės esame labai išsilavinę ir pasaulyje pripažinta, kad tai viena iš būtinų sąlygų tiek šaliai klestėti, tiek žmogui save realizuoti, o vadinamiems ilgalaikiams bedarbiams be kvalifikacijos iš tikrųjų sunku, nes tų nekvalifikuotų darbų technologijų amžiuje mažėja. Iš kitos pusės, mes dar turime sovietinio mąstymo, kad būtinai tas išsilavinimas turi būti aukštasis. Sovietmečiu dešimtoje klasėje labai griežtai išrūšiuodavo, kas gali siekti aukštojo mokslo, o kas – mokytis profesinėje mokykloje“, – priminė R. Jurkėnas ir pridūrė, kad dėl to susiformavo savotiškos kastos, kai tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą yra truputį ponai, o tie, kurie neturi – darbininkai.
Jis taip pat pabrėžė, kad toks mąstymas vis dar kažkur yra giliai užsilikęs tėvų galvose, todėl jie iš visų jėgų stengiasi duoti savo vaikams tai, kas yra geriausia. Tačiau, specialisto teigimu, kartais tai virsta meškos paslauga.
Kas atsitinka, jeigu jaunam žmogui nepavyksta įstoti į kokią nors specialybę ir siekti toliau aukštojo išsilavinimo? Karjeros konsultanto teigimu, tuomet reikia atsižvelgti, kokia to žmogaus savivertė ir kaip jis jaučiasi.
„Pirmiausia, jis jaučiasi neįgyvendinęs tėvų lūkesčių. Net jeigu tėvai to nepasako, bet jie gali išsiduoti ir kitais neverbaliniais ženklais“, – aiškino ekspertas.
Visas pokalbis – laidos vaizdo įraše:
Laidą „Karjeros akiniai“ pristato: KALBA Darnaus žmogaus centras
