Žinoma, reikia viešų diskusijų, reikia sprendimų valstybės mastu, tačiau vien valstybei, darbdaviui ir visuomenei keliami reikalavimai palankesnėms sąlygoms sudaryti, kurti tinkamą infrastruktūrą, nepadės spręsti problemos dabartiniu momentu. Daug efektyviau ir greičiau yra suprasti, ką Jūs galite padaryti dėl savęs ir savo šeimos čia ir dabar, atsiųstame pranešime žiniasklaidai teigia Tęstinių mokymų centro pokyčių programos DaVinci 365® ARCHITECTUS trenerė Asta Pečiulienė.
Padedu žmonėms gilintis į savo asmenines situacijas ir pastebiu, kad yra atsikartojantis elgesys, trukdantis susikurti norimą balansą, jaustis gerai tiek šeimoje, tiek darbinėje aplinkoje ir nepapulti į kaltės spąstus. Pasitikrinkite, ar nekenkiate patys sau?
Apibrėžtumo trūkumas. Dažnai žmonės nežino, kokio balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nori. Jie patys neturi atsakymo, kada jaustųsi geri darbuotojai ir žinotų, jog yra geri tėčiai ar geros mamos. Iš čia kyla nuolatinis „nepakankamai.“ Nepakankamai daug, gerai, ilgai, kokybiškai ir visaip kitaip, tačiau kertinis elementas yra „nepakankamai“ – neišvengiamai vedantis į savigraužą, mažesnį ar didesnį kaltės jausmą.
Būtina išeiti iš šio neapibrėžtumo ir labai konkrečiai sau atsakyti, kiek valandų per dieną dirbsite, ką darbe padaryti būtina, kokį rezultatą turite pasiekti, kad galėtumėte save vertinti gerai. Galimai tam reikės pokalbio su vadovu ir bendro susitarimo. Be to, nuspręskite, kiek laiko kasdien ar per savaitę skirsite vaikams, partneriui, visai šeimai – sprendimas turi būti tinkamas abiem pusėm. Čia taip pat gali prireikti ne vieno pokalbio ir aiškių, bendrų susitarimų.
Prisiimama daryti daugiau nei galima arba net nei yra įmanoma padaryti. Neretai žmonės taip elgiasi, nes tiki, kad privalo dirbti taip, lyg vaikų neturėtų ir auginti vaikus taip, lyg neturėtų darbo. Vadovaujantis tokia nuostata negebama pasakyti „ne“, nubrėžti ribas nei darbo valandoms, nei užduočių kiekiui.
Dėl per didelio įsipareigojimų kiekio lieka neatliktų užduočių darbe arba namuose, o kartais ir ten, ir ten. Kyla nerimas, stresas, įtampa, žmogus pradeda kaltinti save ir graužtis. Blogiausia, jog visa tai priimate asmeniškai sau, patikite, kad čia su Jumis kažkas negerai, reikia labiau pasistengti padaryti tiek, kiek realybėje padaryti nėra įmanoma.
Dirbant galvojama apie neatliktus darbus namuose, apie neskirtą laiką artimiesiems ar santykius su jais: šios mintys trukdo susikaupti ir efektyviai atlikti darbines užduotis, priimti sprendimus. Atitinkamai ir grįžus namo nepavyksta atsijungti nuo darbų – nors fiziškai būnama su artimaisiais, bet mintyse permąstomos darbinės situacijos, ieškoma kada ir kaip atlikti nespėtus darbus, tad laikas šeimoje nebūna kokybiškas. Tokiu būdu užsisukate ydingame rate, kai iš nuolatinės kaltės, darymo dar daugiau ir po to sekančio nuovargio karuselės išlipti vis sunkiau.
Neskiria laiko sau. Šis punktas yra privalomas, nes neskirdami laiko sau, žmonės nepatenkina savo turimų poreikių. Jie niekur nedingsta – žmonės tiesiog juos nuslopina, kartodami sau, kad „neturi laiko“, „negali“. Nuolat įsisukę į nesibaigiančių pareigų bei atsakomybių verpetą, galiausiai anksčiau ar vėliau pajunta kylantį pyktį (atsirandantį dėl norų ir galimybių neatitikimo) ir jį išlieja ant kitų. Dažnu atveju tokį neįsisąmonintą pyktį iššaukia partneris, kuris paiso savo poreikių. Tai gali būti ir vaikai, kurie „ne taip“ sutvarkė virtuvę ar pasiklojo lovą, o dar ir guli su telefonu, kai tėvai „nieko nebespėja“. Juk lengviau pykti ant kitų dėl jų elgesio, nors tikroji pykčio priežastis yra draudimas sau daryti tai, ko nori.
Išlietos neigiamos emocijos vėl sukelia nepatogų kaltės jausmą, tad neretai pyktis ir nusivylimas yra slopinami ir kaupiami. Besiaukojantys žmonės gali jaustis, kad viskas jų gyvenime yra dėl kitų ir kitiems, o iš čia kyla būtinybė būti įvertintiems, sulaukti pripažinimo, dėkingumo, kurio negaunama arba jis būna nepakankamas. Šis elgesys pasireiškia tiek darbe, tiek namuose ir labai vargina pačius žmones, jų kolegas bei artimuosius, juk dažnu atveju jų niekas neprašo aukoti savo interesų – tai pačių žmonių nesuvoktas pasirinkimas. Tad būkite geri sau, paisykite savo norų, atsižvelkite į savo poreikius – taip Jūs būsite supratingesni ir aplinkiniams.
Neprašoma pagalbos. Net susidūrę su sunkumais mano, kad jie privalo susitvarkyti patys. Vietoje to, jog deleguotų, paprašytų kolegos, vadovo pagalbos ar nusistatytų naują terminą, nuolat skuba, dirba asmeninio laiko ir miego sąskaita. Toks pats principas taikomas ir namų aplinkoje, kai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesusitvarkoma su prisiimtomis atsakomybėmis, nesikalbama su artimaisiais, o desperatiškai bandoma viską išspręsti savarankiškai.
Dažnai tenka pastebėti, kai pakanka atvirai pasikalbėti su savo vadovu, kolegomis ar partneriu apie realią situaciją ir reikalingos pagalbos žmonės sulaukia, tačiau neatviraujama dėl neadekvačių išsikeltų reikalavimų sau. Čia labai padeda suvokimas, kad neįmanoma padaryti taip, jog visiems ir visada būtų gerai. Nereikia bijoti ir neigiamos aplinkos reakcijos, kuri dažnai yra tik pirminė. Juk normalu sulaukti pasipriešinimo iš vyresnių vaikų ar partnerio, kai jiems reikia prisiimti daugiau atsakomybių.
Kartais gali reikėti ieškoti pagalbos ir iš išorės, pavyzdžiui: samdyti auklę, nes teigimas, jog „neapsimoka dėl pinigų“, dažnai tėra įsitikinimo, kad vienas iš tėvų privalo būti su vaiku pasekmė, nieko bendro su finansais neturinti. Aš skatinu priimti apgalvotą, sąmoningą sprendimą. Jeigu turite profesinių siekių, norų – neturite jų atsisakyti, galbūt šiuo metu finansinės naudos nebus, tačiau ilgesnėje laiko perspektyvoje tai tikrai atsipirks. Be to, paisydami savo norų Jūs būsite labiau patenkinti savimi, gyvenimu ir darysite teigiamą įtaką visiems šeimos nariams.
Neplanuojamas laikas arba neplanuojamas asmeninis laikas. Viena vertus, laiko planavimas turi prasmę, kai žinoma, kiek laiko skirsime darbui, kiek šeimai, kiek sau. Kita vertus, tik planuojant laiką galima suprasti, kiek laiko reikia įgyvendinti norimoms veikloms ir pradėti adekvačiau planuotis, bei, galiausiai, labai aiškiai pamatyti, kada jau reikia prašyti pagalbos.
Akivaizdu, be planavimo sėkmingai paskirstyti savo laiko nepavyks. Svarbu atkreipti dėmesį, jog turite ne tik įsivardinti darbus ir veiklas, bet ir nusimatyti jiems atlikti reikalingą laiką. Tai labai padeda suprasti, kiek išties užduočių įmanoma įgyvendinti darbo valandomis. Tampa lengviau nusistatyti realius terminus, neprisiimti papildomų darbų, tvirčiau ir lengviau sakyti „ne“.
Dažnu atveju, darbinėje veikloje žmonės bent jau turi darbų sąrašus, tuo tarpu asmeniniai reikalai, įsipareigojimai laikomi savaime suprantamais ir nuolat sukasi mintyse, o jos vargina, trukdo susikaupti bei efektyviai atlikti darbines užduotis. Pradėję planuoti žmonės itin dažnai nustemba, kiek išties laiko skiria rutininei namų ruošai. Čia gimsta poreikis daryti kitaip, ieškoti būdų susikurti tinkamesnius įpročius, pavyzdžiui: sudaryti savaitės valgiaraštį ir apsipirkti tik kartą per savaitę, vietoje kelių. Būtent taip pavyksta atlaisvinti laiką, kurį galima skirti norimoms savo ar bendroms šeimoms veikloms.
Nuolat sau priminkite, jog susikurti norimą būseną ir jaustis gerai tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime yra Jūsų paties valioje – Jūs galite rinktis, galite daryti įtaką. Taigi įsivertinkite, ar aukščiau įvardintuose punktuose atpažįstate, kur ir kaip sau kenkiate. Jeigu reikia, imkitės veiksmų jau dabar.
*https://lygybe.lt/data/public/uploads/2020/11/balance-tyrimo-ataskaita-2020.pdf