Šiemet sostinės užeigos „Marceliukės klėtis“ ir bendrovės „Vikšris“ savininkas ir vėl nerimsta, jau nuo viduržiemio suka galvą, kuo šįkart patraukus mugės svečius ir dalyvius.
„Tėvas man sakydavo: „Tik nedaryk, kaip visi.“ Taigi darau viską savaip“, – aiškino tautinio paveldo puoselėtojas.
Už iniciatyvą ir kūrybiškumą skleidžiant etninę kultūrą, už unikalių Pranciškaus ir Kaziuko mugių rengimą Vytenis Urba apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle, yra laimėjęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominaciją.
Lėšų ar laiko, Vyteni, gal galite pristigti, tik ne svajonių. Iš kokio gausybės rago šios pilasi? Kiti teturi vieną, ir ta begyvenant supelyja.
Muziejaus steigimas atidėtas
Tų svajonių – daugiau nei reikia. Paskutinioji – žemės ūkio technikos muziejus, kad ir gimtajame Krakės kaime Kėdainių rajone. Bet kol kas šis sumanymas atidėtas. Jaučiu aistrą senoviniams daiktams, rakandams, ypač žemės ūkio technikai. Rinkau daugiausia žemės ūkio padargus, tačiau ir miesto pramonei tarnavusių įrenginių pasitaikydavo.
Pernai intensyviai važinėjau po Aukštaitiją, išmaišiau visą Šiaurės Lietuvą, daug įvairių žmonių sutikau. Galbūt kai kuriuos mano ūgis gąsdino: „Ne ne, nieko dora neturim“, – skubėdavo atsisveikinti, tačiau panaudojau gudrybę – vietos užeigoje pavaišinau vyrus alumi. Ir atsirišo liežuviai, atgijo prisiminimai, kas ką dar turi... Į Leliūnus Utenos rajone buvau užsukęs bene 15 kartų. Bėda ta, kad sunku visą šį turtą išsaugoti. Neturiu tinkamų patalpų, tad kolekciją dalimis laikau ir savo sodyboje, ir pas tėvus kaime. Dalis jos vis „nugaruoja“, nes vagys susigundo metalu. Skaudu, kad vertingas daiktas atsiduria metalo laužo supirktuvėje, o skaudžiausia, kad vagia savi.
- Prie „Marceliukės klėties“, prisimenu, be medinių sūpynių, riogsojo ir senovinės technikos stebuklų, nuolat aplipusių vaikais: jiems čia patiko labiau nei Disneilende.
Po to, kai keliskart mediniai eksponatai buvo padegti, gaisrininkai pareikalavo visus juos išgabenti. Dalį svajonės dėl muziejaus vis dėlto jau įgyvendinau: 400 surinktų eksponatų atidaviau Energetikos muziejaus sostinėje ekspozicijai. Muziejininkystė nėra pelningas verslas, nepažįstu nė vieno verslininko, kuris iš to gyventų. Juk muziejų reikia suprojektuoti, pastatyti, prižiūrėti, visame pasaulyje muziejai dotuojami valstybės. Bet rankos man dar nenusviro. Klausiate, esu kolekcionierius ar tiesiog apsėstas kaupimo manijos?
Matyt, turiu ir to, ir ano. Vaikystėje kaupimo manija prasidėjo nekaltai, pašto ženklų rinkimu. O šiaip ko tik nesu rinkęs: ir senų muzikos instrumentų turiu, štai įsigijau smuiką, lyg kirviu tašytą, buvau nužiūrėjęs ir labai ūkišką kontrabosą, bet pavėlavau... Tai nėra tik kaupimas dėl kaupimo. Puoselėju idėją suburti liaudies kapelą, „Marceliukės“ kolektyvą jau uždegiau. Prancūzijos Tulūzos miesto užeigoje mane sužavėjo mus pasitikusi unikali kapela su įmantriai išsukiotomis dūdomis.
- Būtumėt kapelos prodiuseris, o gal ir pats grotumėt?
Pūčiau „triūbą“ mokyklos orkestre. Mūsų repertuaras, tiesa, buvo keistokas: 15 gedulingų maršų ir „Suliko“, mat mokyklos orkestrėlis grodavo ir vietos laidotuvėse. Efektas buvo nerealus, 15 dūdorių dirbo sąžiningai, laidotuvės girdėdavosi visoje apylinkėje. Per trejus metus gražiai palaidojome apie pusšimtį kraštiečių. Už velionio palydėjimą gaudavome po 5 rublius, ketvirtokui tai – geras honoraras.
Verslumą paskatino krepšinis
- Laidojimo paslaugos – geras verslas visais laikais. Tačiau po mokyklos jus patraukė ne muzika, o sportas.
Baigiau Kauno kūno kultūros institutą, buvau profesionalus krepšininkas, žaidžiau „Vilniaus statyboje“, geriausiais šios komandos laikais mus treniravo Rimas Endrijaitis. Vienas didžiausių mūsų pasiekimų – tuometės Sovietų Sąjungos čempionate 1979 m. iškovoti bronzos medaliai. Tačiau sovietmečiu vien sportu sotus nebuvau, mano alga buvo 150 rublių, taigi iš užsienio į Lietuvą veždavome prekes.
Vėlesni mano darbai (vienu metu dirbau net penkiuose) buvo susiję su sportu, treniravau ir Vilniaus „Kibirkšties“ komandą. Tačiau tai nebuvo malonu, buvau pernelyg minkštas, negalėjau rėkti ant moterų, o tai, pasirodo, moterų krepšinyje buvo neišvengiama. Kuo tik nesu dirbęs, net fotografas buvau, bet kai tik buvo leista steigti kooperatyvus, pradėjau siuvimo verslą. Jau buvau matęs užsienio, supratau, ką reiškia dirbti sau, žinojau, ko tarybiniam žmogui trūksta.
Siuvau „lietuviškus“ džinsus pagal užsienio „brendus“. Vilnius siuvo, Kaunas mezgė... Vienu metu turėjau du cechus, čia dirbo apie 60 siuvėjų, buvo ir labai gabių. Kai kurios lig šiol vis susirenka „Marceliukės klėtyje“ prisiminti senus gerus laikus.
- Ar iš džinsų siuvimo buvo įmanoma susikrauti milijonus, kaip neseniai viešai tikino vienas vietos milijonierius?
Gal ir galima, bet tik tuo atveju, jei į Rusiją veži džinsus, o į Lietuvą grįžti su rusišku metalu, tarkime, auksu. Džinsų verslas nebuvo lengvas, juolab kad viską dariau pats: ir gaminau, ir realizavau produkciją. Per savaitę tik dvi dienas tebūdavau Lietuvoje.
Siuvimu verčiausi 7 metus, vėliau nusipirkau patalpas sostinėje, kur atsirado užeiga „Marceliukės klėtis“. Pirmieji metai buvo geri, lietuviškų patiekalų restoranas klestėjo. Tačiau dabar suprantu, kad tiesą sakė vienas vokietis verslininkas: restorano verslas sėkmingai sukasi ne ilgiau kaip 7 metus, po to būtina keistis.
- Tačiau „Marceliukės klėtis“ gyvuoja gerokai ilgiau.
Deja, aukso amžius praėjo. Tiesa, gavome aukščiausios kategorijos tautinio paveldo sertifikatą, tokį Lietuvoje turi veikiausiai tik kelios maitinimo įstaigos – „Bernelių užeiga“ ir Trakų „Senoji kibininė“. Apvažiavome visą pasaulį pristatydami lietuvių kulinarinį paveldą šventėse, mugėse, ambasadose. Esame labai mobilūs, vos pakviesti kylame ir skrendame.
- Tik nesakykite, kad visi lieka sužavėti mūsų didžkukuliais.
Šiaip ar taip, tai – įspūdingiausias mūsų patiekalas. Japonės labai noriai ragavo didžkukulius, mokėsi gaminti ir labai džiaugėsi pavykus. Juokinga, kaip skrupulingai japonai svėrė mėsą ir bulves, juk mūsų šeimininkės drebia iš akies. Japonus sudomino ir lietuviška gira: stebėjosi, kad šis gardus gėrimas daromas iš duonos. Vis dėlto, manau, vienoda ta lietuviška virtuvė: kodėl negalėtume naujų liaudiškų patiekalų sukurti? Ne, pats negaminu: bijau ragaudamas sustorėti.
Kaziuko mugė prišaukia pavasarį
- Jūsų gyvenimo būdas vargu ar leis nutukti. Šiais metais ir vėl rengsite Kaziuko mugę. Kam jums tas vargas? O gal tai – geras verslas?
Didelis vargas, kvailas noras, bet abu – mano paties. O verslas toks, kad turi paplušėti, kad įdėtos lėšos grįžtų. 1991 m., kai buvo leista prekiauti Vilniaus senamiesčio gatvėse ir aikštėse, Vilniaus miesto valdžia nutarė atgaivinti tradicinę Kaziuko mugę. Mano įmonė laimėjo konkursą dėl mugės infrastruktūros tvarkymo. Turėjau rūpintis mugės statiniais, apipavidalinimu, atrakcijomis. Tai kainuoja ir lėšų, ir energijos, reikia ir su etnografais konsultuotis.
Kai 2000 m. organizavau pirmą Kaziuko mugę, tesusirinko 200 dalyvių. Tais pačiais metais per Sostinės dienas Šv. Pranciškaus mugėje demonstravau amatus, ko niekas dar nebuvo daręs. Tiesiog Rotušės aikštėje buvo siuvami batai, skaldomi akmenys, buvo kuliama ir malama, kepama... O Kaziuko mugėjė prigijo amatininkų eitynės, šią idėją pamėtėjo etnologas Libertas Klimka. Anuomet Šv. Kazimiero dieną eitynėse žygiuodavo geriausi Vilniaus krašto meistrai, buvo nešamos amatų gildijų vėliavos.
- Tačiau mugės traukos tašku tampa jūsų paties linksmi išradimai.
Mėgstu kitiems ir sau nuotaiką pakelti. Pirmasis mano įrenginys – važinėjanti krosnis, po jos – net trijų metrų aukščio važinėjanti pintinė, ja po mugę vežiojome vaikus. Buvome padarę ir važiuojančią vištą, ir lygintuvą, 14 metrų ilgio vikšrą. Šį pagaminti buvo sunkiausia, tačiau būtent tai mane ir „veža“...
Šiemet vyrus galbūt sudomins didžiulė pypkė-šildytuvas, veiksianti „buržuikos“ principu. Moterims bus atverta didžiulė kraičio skrynia, ir vaikams atrakcionų reikia sumeistrauti... Dar vasarą dėl Kaziuko mugės imu sukti galvą. Jei ne mugė, būčiau atidaręs du tris restoranus, tiek čia pakloju jėgų ir finansų.
- Gal buvusiam krepšininkui vis trūksta adrenalino? Ar vaikai jums nesako, kad jau laikas liautis?
Nesako, net jei taip ir mano. Sūnus sukūrė interneto svetainę Kaziuko mugei, dukra palaiko mano iniciatyvą. O štai viena Amerikos lietuvė, maisto sandėlių savininkė, kvietė atvežti Kaziuko mugę į Čikagą, tačiau, išgirdusi apie 4 konteinerius, prarado entuziazmą.
- Jums, Vyteni, tai negresia. Net nelengvi laikai neatbaido. Ir be krepšinio vis dar kraunate į krepšį...
Gal tai ir genai. Mano 88-erių tėvas, panašaus ūgio, vis dar kruta, ir 85-metė mama neatsilieka, vos ne vos juos priverčiau karvę parduoti. O mane į priekį stumia mūsų ilgamečio triūso rezultatai. Mugėje gausėja dalyvių, svečių iš užsienio. Malonu parodyti, ką geba mūsų amatininkai, meistrai: tikrai esame nepėsti. Ir įmonė „Vikšris“ turi solidžią mugių rengimo patirtį, tačiau šios vis dar semiamės svetur.
Reikėtų įkurti susivienijimą, kad mugių rengėjai galėtų operatyviai keistis informacija, kas, kur, kada, po kiek. O nagingus žmones noriu paskatinti: svarbiausia – nesibaidyti, pabandyti – atvažiuoti ir dalyvauti. Juk būtent Kaziuko mugė prišaukia pavasarį, išjudina ne tik gamtą, bet ir žmones.