Pesto kilmė
Pesto padažo pradininkas yra Salsa di Noci, arba graikinių riešutų padažas, gamintas dar Viduramžiais Persijoje ir Arabijos pusiasalyje. Vėliau, XVII a., italai, gamindami šį padažą, vietoj graikinių riešutų naudojo Ligūrijos apylinkėse augančius kedro riešutus bei savo aromatinguosius bazilikus. Pesto padažas, kurį skanaujame šiandien, pirmąkart pasirodė 1860 m. Giovan Battista Ratto kulinarinėje knygoje „Genujos virtuvė“.
Pesto pavadinimas kilo nuo jo gamybai naudojamų įrankių pavadinimo, kuriais padažo ingredientai yra sutrinami akmeninėje grūstuvėje (it., mortaio) su mediniu koteliu (it., pestello). Pats trynimas itališkai vadinamas pestare.
Pesto ruošimas
Klasikinis itališko pesto padažo receptas
Reikės:
Ryšulėlio šviežių bazilikų
20 g kedro riešutų
Žiubsnio stambios jūros druskos
2-3 šaukštų alyvuogių aliejaus
25 g parmezano ir/arba pekorino sūrio
1 skiltelės česnako
Gaminimas
Grūstuvėje iki vientisos masės sutrinkite riešutus su česnako skiltele. Po to į masę įdėkite bazilikų lapelius (juos galite iš anksto pasmulkinti), stambią jūros druską ir viską vėl sutrinkite iki kremo konsistencijos. Sudėkite tarkuotą sūrį, o kad jis lengviau susitrintų, įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus.
Taip pagamintą pesto šaldytuve galite laikyti savaitę, o vėliau jį dar galite užšaldyti kameroje.
Padažo universalumas
Žodis pesto apibūdina visus trintuvėje gamintus padažus. Taigi, pesto būna ne tik žalias. Sicilietiškasis pesto yra raudonas, nes vietoj bazilikų naudojami pomidorai, o kedro riešutai pakeičiami migdolais. Aitrusis Kalabrijos pesto gaminamas iš keptų paprikų bei juodųjų pipirų. O štai prancūziškasis pistou padažas gaminamas kaip pesto, tik į jį nededama sūrio ir kedro riešutų.
Pesto padažu galima gardinti ne tik makaronus. Jis labai tinka su bulvėmis (virtomis ar keptomis ant laužo), taip pat juo gardinama duona ar maži sumuštinukai, salotos. Pesto padažu galima paskaninti mėsą, vištieną arba ją marinuoti.