Prosecco istorija
Putojantys gėrimai, prosecco pirmtakai, gaminami buvo jau Romos laikais iš glera vynuogių, augusių ant Karst kalvos, Veneto regione. Pagamintas vynas buvo vadinamas Puccino.
XVIII a. glera vynuogės (dabar jos vadinasi prosecco) buvo pradėtos auginti Veneto ir Friuli regionų apylinkėse. Šios vynuogių rūšies populiarumui XVIII a. įtaką padarė iš eilės trukusios kelios šaltos žiemos. Dėl jų regione beveik išnyko visos ten augusios vynuogių rūšys. Tik minėtoji glera buvo atspari šalčiui. Netrukus regione ją augino beveik visi vyndariai.
XIX a. Antonio Carpenè ir trys jo kolegos įsteigė etnologų asociaciją ir siekė šampano gamybą perkelti į Italiją. Deja, šampano italai gaminti taip ir neišmoko, tačiau iniciatorių pastangos veltui nenuėjo, nes šalis pradėjo gaminti kitą putojantį gėrimą – prosecco.
Iki 1960 m. putojantis prosecco daugiausiai būdavo saldus gėrimas ir priminė Pjemonto regione gaminamą saldųjį Asti. Bet ilgainiui tobulėjo sausojo vyno gamyba, todėl ir prosecco po truputį kito – darėsi vis mažiau saldus, kol pagaliau populiariausi tapo sausieji ir briutai prosecco.
Prosecco gamyba
Prosecco gaminamas šiaurinėje Italijoje, o tiksliau Veneto ir Friuli regionuose. Čia labai palankus klimatas: nuo šalčio teritoriją saugo šiaurėje esantys Alpių kalnai, o rytinėje pusėje nuo Adrijos jūros atslenka šilto oro masės. Vasaros čia būna šiltos, o žiemą iškrenta pakankamai kritulių. Šių vynuogių skonį formuoja (vasaros pabaigoje) didelis dienos ir nakties oro temperatūros skirtumas.
Uogos renkamos pirmomis rugsėjo savaitėmis. Iš vynuogių spaudžiamos sultys ir, įdėjus mielių, 15-20 d. fermentuojamas vynas. Šis vynas yra subrandinamas ir išfiltruojamas. Jei gaminamas neputojantis prosecco (it., prosecco tranquillo), vynas supilstomas į butelius, o jei pageidaujama burbuliukų, vynas keliauja į nerūdijančio plieno statines, kuriose vyksta antrinė fermentacija (jos metu ir susidaro burbuliukai).
Šiam procesui reikia mažiausiai mėnesio. Toks cahrmat putojančių gėrimų gamybos būdas yra kur kas greitesnis, todėl ir pigesnis nei šampanizacijos būdas.
Prosecco tipai
Geras prosecco skonis, pigesnė jo gamyba bei gėrimo universalumas tikriausiai ir buvo pagrindiniai kriterijai, nulėmę pasaulinį prosecco pripažinimą.
Gėrimas pagal burbuliukų stiprumą ir intensyvumą skirstomi į tris rūšis:
Prosecco DOC Spumante – populiariausia rūšis, turinti išreikštus ir ilgai išliekančius burbuliukus. Pagal cukraus kiekį šis prosecco gali būti briutas, sausas, pusiau sausas ir saldus.
Prosecco DOC Frizzante turi silpnesnius, greičiau išgaruojančius burbuliukus.
Itališki burbuliukai
Prosecco skonis dažniausiai apibūdinamas kaip vaisinis: išreikšti geltonųjų obuolių, kriaušių, baltųjų persikų bei abrikosų aromatai. Geriant šampaną dažniausiai sulaukiame jo antrinių skonių, o prosecco priešingai – labiau išreikšti pirminiai. O jei paprasčiau, tai paprastojo prosecco skonių ir aromatų pasaulis nevargina painiais vingiais, o visą savo paletę atskleidžia iš karto ir aiškiai.
Skirtingai nei prabangus prancūziškas šampanas, prosecco yra visai neįpareigojantis ir tinka bet kokiai progai. Daugelyje šalių jis labai populiarus kaip aperityvas. Jei prosecco patiekiamas vienas, paprastai jį reikia atšaldyti. Taip pat su juo gaminami įvairūs kokteiliai. Pavyzdžiui, jis yra pagrindinis Bellini ir Spritz kokteilių ingredientas. Neretai maišant kokteilius, brangus šampanas pakeičiamas prosecco, o italai prosecco maišo su įvairiais vaisių šerbetais.
Kitaip nei šampanas, prosecco butelyje nebebręsta. Tad šio gėrimo nereikėtų laikyti ilgiau nei 3 metus. Tik išskirtiniais atvejais reti ir labai kokybiški prosecco butelyje gali būti laikomi iki 7 metų.