AdMe.ru aiškinosi, kokie vaikystės išgyvenimai gali turėti įtakos santykiams su žmonėmis, sveikatai, netgi sugebėjimai spręsti finansinius klausimus.
1. Prievarta, globos nebuvimas vaikystėje – virškinamojo trakto sutrikimai suaugus.
Vaikystėje šeimoje patyrusiems prievartą žmonėms (savo ar kitų artimųjų atžvilgiu) ar tiems, kurių tėvai nevykdė pareigų, didesnė rizika nutukti, sulaukus vidutinio amžiaus. Be to, vaikystėje minėtą elgesį patyrę paaugliai ir jauni būna 5 kartus labiau linkę į virškinamojo trakto sutrikimus, lyginant su tais, kurie vaikystėje nepatyrė grubaus elgesio.
2. Priklausomybių turintys tėvai vaikystėje – perdėtas atsakingumas suaugus.
Jei vaikas augo šeimoje, kurioje vienas arba abu tėvai piktnaudžiavo alkoholiu, narkotikais, jis gali užaugti perdėtai atsakingas. Tokiems žmonėms sunku atsipalaiduoti, jie nemoka linksmintis. Taip nutinka, jei vaikui teko būti tėvu ar motina saviems tėvams, jei jis būdavo įtraukiamas į nevaikiškas problemas. Galiausiai tokie vaikai du kartus netenka džiaugsmų – vaikystėje ir suaugus.
3. Emocinė prievarta vaikystėje – noras slėpti tikrąją savo nuomonę suaugus.
Vaikystėje patirta emocinė prievarta irgi turi skaudžių padarinių. Ją patyrę žmonės dažnai visaip vengia konfliktų, bijo sakyti tai, kas kitiems gali nepatikti. Be to, jiems gali būti sunku pakovoti už save, jie neskuba sakyti, ką iš tiesų galvoja.
4. Jei vaikystėje daug laiko praleidžiama prie televizoriaus, suaugus bus sunku bendrauti.
Pasirodo, prie televizoriaus praleistas laikas gali turėti įtakos vaiko komunikaciniams gebėjimams. Ir svarbu net ne žiūrimų laidų, filmų turinys.
Tyrėjai stebėjo tris motinų ir mokyklinio amžiaus vaikų grupes: pirmoje grupėje skaitė knygas, antroje žiūrėjo laidą, trečioje žaidė. Televizoriaus žiūrėjimas neigiamai veikė motinų ir vaikų bendravimo laiką ir kokybę. Sveikam vaiko vystymuisi svarbus bendravimas su tėvais, o jo trūkumas gali pakenkti komunikaciniams įgūdžiams suaugus.
5. Jei vaiką auklėji ypač griežtai, suaugęs jis nemokės nubrėžti asmeninių ribų.
Vaikystėje labai griežtai auklėti žmonės gali lengvai pasiduoti manipuliacijoms, nemoka nubrėžti asmeninių ribų su artimaisiais (kartais net su savo vaikais). Jie dažnai tampa draugų, giminaičių globėjais, rūpinaisi visais aplink, net jei sau daro žalą.
6. Skurdas vaikystėje – prasta trumpalaikė atmintis suaugus.
Oregono universitete atliktas tyrimas parodė – skurdžiose šeimose užaugusių vaikų prastesnė trumpalaikė atmintis. Tai galima paaiškinti tuo, kad stresas aplinkoje negatyviai veikia besivystančias vaiko vykdomąsias funkcijas, t. y. įgūdžius, kurie padeda galvoti, mokytis, planuoti, susikaupti, didinti vartojamų žodžių žodyną. Taip skurdas vaikystėje vėliau veikia suaugus, net jei žmogus nebegyvena neturtingai.
7. Pasirinkimo nebuvimas vaikystėje – nelygiaverčiai santykiai suaugus.
Dalis tėvų auklėja vaikus pagal griežtą planą, patys išrenka jiems žaislus, drabužius, valgį, kartais net draugus. Tėvai nori gero, bet nepalikdami vaikui pasirinkimo laisvės, jie tarsi skiepija vaikui nuostatą, kad jis neatsakingas už savo sprendimus, juos priima kiti. Galiausiai suaugęs žmogus gali atsidurti nelygiaverčiuose santykiuose. Jis rinksis partnerius, kurie kontroliuos, emociškai bus nuo jų priklausomas.
Tam tikru santykių etapu žmonės emocionaliai priklauso vienas nuo kito, bet esant nesveikai priklausomybei žmonės atsisako savo norų iš baimės būti atstumti ar supykdyti partnerį.
8. Tėvų skyrybos vaikystėje – aukšti reikalavimai santykiams suaugus.
Tai, ką vaikai mato ir išgyvena nesėkmingos tėvų santuokos metu, tampa įsivaizdavimo apie save ir apie visuomenę dalimi. Taip vyksta todėl, kad tėvų konfliktas ir vėliau įvykusios skyrybos įvyksta tuo metu, kai formuojasi vaiko asmenybė. Nieko stebėtino, kad išsiskyrusių tėvų vaikai gal teikti didelę reikšmę santykiams, meilei, ištikimybei, užuojautai. Visa tai puiku, kol reikalavimai netampa pernelyg dideli – tada žmogui gali būti sunku rasti sau porą.
9. Psichologinė trauma vaikystėje – autoimuninės ligos, chroniniai skausmai suaugus.
Vaikystės įvykiai veikia ne tik žmogaus charakterį, jo bendravimą su aplinkiniais, bet ir sveikatą. Anksti psichologinę traumą patyrusiems žmonėms neretai būna didesnė autoimuninių ligų, pvz., reumatoidinio artrito, taip pat nemigos, depresijos, nerimo, chroninių skausmų rizika. Traumuojančio streso poveikis gali sukelti imuninės sistemos pokyčių.
10. Tabu klausimams apie pinigus – nemokėjimas tvarkyti finansinių reikalų suaugus.
Vaikai ne iki galo suvokia, kas yra pinigai, tačiau daug išmoksta iš tėvų emocijų ir santykių. Jei šeimoje draudžiama kalbėtis pinigų klausimais arba ši tema visada sukelia ginčų, nerimą, tokiomis sąlygomis užaugęs vaikas vėlesniame gyvenime gali bijoti su pinigais susijusių reikalų. Todėl pinigai iššvaistomi, žmogus nemoka planuoti biudžeto, prisidaro skolų, nori perkelti finansinių problemų sprendimą kitiems žmonėms.
11. Vaikystėje tėvų traumuotus žmones vėliau traukia prie destruktyvių santykių.
Vaikystėje tėvų traumuoti žmonės suaugę gali įsivelti į santykius, kurie jiems kenkia. Tai gali būti draugystė, romantiniai, darbo santykiai. Net kai tokie žmonės nori išvengti skaudžios patirties, jie pasąmoningai dažnai pasirenka tuos, kas atitinka jų traumuotą identitetą. Tai gali būti draugai manipuliatoriai, smurtaujantys partneriai, despotiški viršininkai. Galiausiai dabartyje kartoja praeities patirtis ir vėl yra traumuojami.
Ką daryti
Jei įtariate, kad jūsų problemų šaknys slypi vaikystėje, nesidrovėkite kreiptis į psichologus. Laiko gali prireikti nemažai, bet verta stengtis, juk visi nori harmoningų santykių ir pan.