Šių dienų pedagogai dirba ne su dabartimi, o su ateitimi, t.y. mes pedagogus turime ruošti net ne XXI amžiui, o XXII. Ar mes tą darome?
Kadangi buvo galima forumo dalyviams užduoti klausimą, maniškis būtent toks ir buvo: ar šiandien paruošiami pedagogai atitinka XXI amžiaus mokyklos ir vaikų poreikius? Dauguma dalyvavusių apklausoje pasakė, kad neatitinka.
Tačiau mes vis vien važiuojame įsibėgėję ir mums nerūpi, kad priekyje - siena, į kurią galime tuoj tuoj rėžtis.
Ekonomikos forume kalbėjau apie tai, kaip mums auginti antreprenerius (entrepreneur angl. - verslininkas). Šįkart nekalbėjau apie tai, kiek tokių vaikų mums reikia ir kodėl apskritai reikia, kad bent kai kurie vaikai būtų būtent tokie, tad neišsiplėsiu ir čia - tegul kiekvienas pats sau atsako į šiuos klausimus. Klausimas, į kurį norėjau atsakyti aš, buvo apskritai: KAIP?
Kaip gali žmogus, kurio paties taip neaugino, auginti tokius?
Nuolatinio grįžtamojo ryšio čiabuviai (FB, žinutės, Google ir pan.). Pagyrų čiabuviai (tai - bene pirmoji karta, kuri užaugo tėvams ją daug giriant). Tai jie, o ne mes geriausiai žino, koks yra šiandienos pasaulis. Nes mes kabinamės į praeitį (prisimeni..?), o jie gyvena čia ir dabar.
Taigi įžengiame į pasaulį, kuriame viskas lyg ir sena, tačiau vyksta naujai. Ko mums tokiame pasaulyje reikia? Nuolat kalbame apie inovacijas, tačiau ką mes darome mokykloje? Mokykloje kaskart, kai vaikas suklysta bandydamas rasti atsakymą naujai, baudžiame (rašydami prastą pažymį). Ir aš suprantu, kad reikia vaiką vertinti, bet atsakykite man į klausimą: kiek kartų jūs bandytumėte, jei kaskart už nesėkmę būtumėte skaudžiai baudžiamas?!
Sakoma, kad ne visi vaikai gali būti antrepreneriais, nes juk "visi mes esame skirtingi". Ir taip, ir ne. Čia tas pats kaip su lyderyste: jeigu žiūrime siaurai, tai, žinoma, ne visi. Tačiau yra ir platus požiūris, kai mes kalbame apie gebėjimus, o gebėjimai, žinia, yra įgyjami. Mano giliu įsitikinimu, mes turime sudaryti sąlygas vaikams įgyti gebėjimus, kurių reikia XXI amžiuje ir kurių, tikėtina, reikės XXII.
Pavyzdžiui, gebėjimą rasti veiklos. XXI amžiaus tėvai, vedini sąžinės graužaties, kad mažai laiko leidžia su vaiku, yra užsivilkę super-tėtės(mamos) kostiumą ir skuba kaskart į pagalbą, kai vaikas pasako, kad jam yra nuobodu. Nuobodulys - nuostabus dalykas, nes skatina vaiką ieškoti veiklos, žvelgti į aplinką kūrybingai, mąstyti ir pan. Šiandien mes jau žinome, kad mūsų smegenys mėgsta nedirbti ir viską paversti įpročiu - kai tik susiformuoja įprotis, smegenys save tausoja ir "išsijungia". Tad mums reikia ne tik patiems jas į(si)jungti, bet ir skatinti vaikus tą daryti. Tad kitą kartą, kai vaikas pasakys, kad jam nuobodu, nepulkite jo užimti: tegul ieško išeičių, tegul sprendžia nuobodulio problemą pats, savarankiškai.
Kalbant apie antreprenerius būtina kalbėti ir apie emocinį intelektą. Mes turime išmokyti savo vaikus susidoroti su nesėkme. Dabar gi darome viską, kad tik vaikas nepatirtų jokių nesėkmių ir dievas-žino-iš-kur net sakome, kad tokia patirtis vaiką traumuoja. Ne, ne ir dar kartą ne. XXI amžiuje turime ugdyti vaikus, kurie bando, klysta, iš klaidų mokosi ir vėl bando. Jie turi augti atsparūs šiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, o mes turime išsigydyti tėvų-malūnsparnių sindromą. Palikime vaikus ramybėje! Čia, žinoma, vėl susiduriame su klausimu: o ką daryti, jei vaikai neišsprendžia konflikto/nesusitaria savarankiškai? O ką jūs darote, jei matote, kad draugo mašina įklimpo į sniegą ir ten užstrigo? Einate padėti, ar ne? Toks yra ir pedagogo-mentoriaus bei tėvų vaidmuo: stebėti vaikus ir įsikišti, kai juos reikia tempti iš situacijos/padėti situacijoje, kuri jiems yra per sudėtinga. Tačiau tai nereiškia, kad, iškritus pirmam sniegui, jau reikia su sirena atvažiuoti ir gelbėti vaiką nuo sniego.
Ar gali man kas nors, pridėjęs ranką prie širdies, tiksliai pasakyti, koks bus pasaulis po 12 metų? Po 13 metų mūsų mažoji dukra baigs mokyklą. Kad ir kaip norėčiau ją paruošti ateičiai, aš niekaip negaliu paruošti jos ateičiai, apie kurią žinau itin mažai. Baigėsi tie laikai, kai prosenelis buvo ūkininkas, senelis ūkininkas, tėvas ūkininkas, sūnus ūkininkas ir t.t.Dabar net ir čia išlieka tik profesijos pavadinimas, bet pats darbo pobūdis kinta tokiais greičiais, kurie yra sunkiai įsivaizduojami.
Tad kokius vaikus mums reikia auginti? Tokius, kurie nebijos tos nežinios. Saugiai jausdamiesi nežinioje jie bus daug labiau pasiruošę sėkmei, nei paniškai nežinios bijodami. Tokiame - sparčios kaitos ir nežinios pasaulyje - mes turime mokyti vaikus kritiškai mąstyti ir aklai nesekti bet kuo, ką jie išgirsta ar randa. Tegul vaikai meta iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Patogu? Žinoma, kad ne! Tokie vaikai nėra patogūs, nes priverčia mus įjungti savo smegenis (o - kaip jau minėjau anksčiau - esame linkę to nenorėti daryti). Toks gyvenimas ir mąstymas turi tapti norma. Tai ir YRA norma, jei mes skatiname vaikus užduoti klausimus. „Vaikystės Sode“ turime vieną taisyklę: kai vaikas užduoda klausimą, ne pulti į jį atsakyti, o užduoti klausimą: "O kaip tu manai?" Kartais vaikus tas klausimas net erzina, bet jis priverčia (susi)mąstyti.
Pradėkime nuo to, kad skatinsime vaikų savarankiškumą. Man skaudu matyti, kad net ganėtinai nedideli vaikai (8-9 metų) nebeužduoda klausimų ir laukia nurodymų. Kai Rupert centre vyko Sugata Mitra SOLE eksperimento atkartojimas Lietuvoje, vaikai vis nustebdavo, kai jiems pasakydavome, kad mes jiems nesakysime, kaip ieškoti informacijos ir nenurodysime, kaip ją pristatyti.
Reikėjo laiko, kol jie suprato, kad mes pirštais nebaksnosime į užduotis ir nepulsime padėti kiekvieną mielą akimirką. Žinote, kas buvo nuostabiausia? Tai, kad jie visada savo atsakymais ir projektais pranokdavo mūsų lūkesčius. Vaikai yra protingi. Savarankiški. Tik reikia leisti jiems tokiais būti. Tad vienas pirmųjų uždavinių, kuriuos turi sau išsikelti darželių auklėtojai ir pradinių klasių pedagogai, yra liautis nustoti kištis į kiekvieną vaikų veiksmą ir liautis jiems nurodinėjus bei žiūrėjus per petį (micromanage). Suprantu, kad tai gali būti nelengva, jei tai nuolat daro tėvai, tačiau tėvų švietimas taip pat yra mūsų, pedagogų, užduotis. Išmokykime vaikus paprašyti pagalbos, kai jiems jos reikia ir...paleiskime juos! Galų gale, juk patys norime, kad žmonės mumis pasitikėtų, o ne kad laikytų nekompetetingais? To paties nori ir vaikai.
Šiandien mes žinome, kad smegenys yra plastiškos, kad jos keičiasi visą gyvenimą, kad MES galime keistis net ir paskutinę savo gyvenimo dieną. Toks pasakymas, kad "aš esu toks", yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas. "Aš esu toks" tik tokiu atveju, jei visiškai nenoriu keistis. Žodžiu, net ir tai yra mūsų pasirinkimas, o ne duotybė. Vienas JAV atliktas tyrimas parodė, kad tai, ar 14mečiai turėjo svajonių, daug geriau parodė, kur jie bus, kai jiems bus 35eri metai, nei tai, kokie pažymiai buvo, kai jiems buvo 14. Suprantu, kad šiandien pažymiai yra pagrindinis matas, bet gal bent jau verta pradėti kalbėti apie tai, kad tą matą reikia tobulinti? Vaikai turi svajonių. Vaikai tiki, kad tas svajones įgyvendins. Vaikai tiki, kad viskas yra įmanoma. O ar tikime tuo mes?!
Diskusijoje po pranešimo būtent apie tai ir kalbėjome: apie tai, kaip pritraukti į darželius/mokyklas pedagogus, kurie tikės. Smagu buvo matyti ekonomikos forume tokią didelę grupę žmonių, kuriems rūpi švietimas. Diskusija galų gale susivedė į tai, kad daugiausiai turime investuoti ne į atlyginimų, o į mokytojų darbo prestižo kėlimą (Norėdama užbėgti už akių kai kuriems komentarams iškart noriu pasakyti, tai tai nėra tarpusavyje susiję.
Apskritai Lietuvoje nuolat kalbėdami apie atlyginimus nukreipiame dėmesį nuo tikrųjų švietimo sistemos problemų - ačiūdiev, diskusijoje buvo dauguma tą suprantančių ir net argumentavo - gaila, kad diskusija nebuvo įrašoma, nes mielai pasidalinčiau tais argumentais su visais, kurie bando teigti, kad tai - didžiausia problema ir, ją išsprendus, reikalai pasitaisytų). Siūlymų buvo įvairiausių: nuo stojamojo balo kėlimo iki LEU uždarymo.
Man įdomus pastebėjimas buvo tas, kad Lietuvos pedagoginio darbo apmokėjimo sistema yra išsigimus: dabar pedagogai (žinoma, toli gražu ne visi, bet dažnas) piršto nepajudina, jei už tai nėra mokama. Pavyzdžiui, reikia pabūti su vaikais, o jis virkauja, kad jau dabar jo nekontaktinės valandos, ir jis su vaikais būti neprivalo. Buvo siūloma tą keisti viską surašant ir tiesiog mokant atlyginimą, o ne atlyginimą skaidant į dalis, kas leidžia pedagogui pasakyti, kad už posėdį/šventę/pokalbį su tėvais jam nemokama.
Galiausiai, kaip atsirinkti ir pritraukti žmones, kurie supranta, kad pedagogo darbas - ne profesija, o gyvenimo būdas?! Turiu pripažinti, buvo nepaprastas malonumas apie tai diskutuoti. Vien tai, kad apie tai galvojama, kad apie tai kalbama ir svarstoma, ką būtų galima daryti, liudija, kad ledai yra pajudėję. Turėjome tik 90 minučių, bet būtumėme diskutavę ir visus 900.
Galų gale nutarėme, kad turime kiekviena ir kiekvienas sau užduoti klausimą:
NEKLAUSK, KĄ ŠVIETIMO SISTEMA GALI DUOTI TAU. KLAUSK, KĄ TU GALI DUOTI ŠVIETIMO SISTEMAI?