Apie dukrai ir sūnums rodomą pavyzdį, jų palaikymą, meilę knygoms A. Kriščiūnas pasakojo dalyvaudamas organizacijos „Mentor Lietuva“ sukurtos, tėvams skirtos mokymosi programos „Ką veikia vaikai“ naujausių pamokų filmavimuose, rašoma pranešime spaudai.
Socialinė media kaip prastas maistas
„Socialinės žiniasklaidos įtaka ypatingai didelė. Paaugliams tenka labai didelis spaudimas, nes joje viskas paprasta, lengva ir tu gali greitai įsivaizduoti, jog turi begales draugų. Ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, visą laiką kažką telefone rašome, sprendžiame reikalus telefonu, net vakarais su draugais bendraujame rašydami telefonu, tačiau, kai draugai ateina pas mus į namus, tai visai kas kita“, – apie socialinių tinklų populiarumą ir jo keliamus pavojus sako A. Kriščiūnas.
Jis tęsia pasakodamas, jog jo ir žurnalistės Jurgos Baltrukonytės namuose apsilankius draugams, žaidžiami žaidimai, pavyzdžiui, „Alias“, kurio metu daug kalbama, vaidinama.
„Tai yra nepalyginamai stipresnis pojūtis ir manęs dukra klausia, kada jie vėl ateis ir kada vėl žaisime. Ji neklausia, kada imsime telefoną ir peržiūrėsime socialiniuose tinkluose skelbiamas žinutes. Tai galima palyginti su greito, nesveiko maisto valgymu, po kurio nelieka jokios emocijos, o jei atėjai į gerą restoraną ir paragavai įspūdingo maisto, lieka stiprūs prisiminimai“, – pavyzdį pateikia Algis.
Pasak jo, socialinė žiniasklaida ir yra kaip greitas, „junk“ maistas. „Tuo tarpu, kai ateina tikri žmonės, supranti, kad tuo metu gyvenai, jog tavo laikas neprabėgo tuščiai. Tą jausmą, tuos žmones prisiminsi ilgai. Tai yra vertė ir vaikas tai jaučia. Jei tau tai patinka, jei tu tai darai su džiaugsmu, vaikas jaučia iš karto. Jis lygiai taip pat tai darys, t.y. su džiaugsmu susitiks su draugais, bendraus gyvai“, – sako fotomenininkas.
Skaityti knygas – vėl madinga
Tai liudija ir paties Algio pavyzdys. Jo tėvų šeimoje ypatingai buvo vertinamos knygos, kuriomis buvo nukrautos visos lentynos.
„Televizoriaus neturėjome, tad aš skaičiau knygas. Tai išmokė mane pamilti knygas ir jose rasti daugiau nei televizijoje, filmuose. Šiais laikais, kai mus supa begaliniai srautai informacijos, kai ji ateina ir išeina lengvai, be pastangų, labai džiaugiuosi, jog vėl į madą ateina skaityti knygas. Dabar sakoma: Aš su stilingas ne todėl, kad „Youtube“ peržiūrėjau tūkstančius filmų, o todėl, kad perskaičiau Kafką, kad skaitau Kamiu“, – sako A. Kriščiūnas.
Knygos, pasak jo, suteikia galimybę vaikui išsiskirti, o tai paauglystėje yra labai svarbu.
„Mano paauglystėje mes irgi norėjome išsiskirti, būti kitokie. Tada per pertraukas visi prie mokyklos rūkė, šeštadieniais ir sekmadieniais vyko vakarėliai, o aš galvojau, jog būsiu kitoks, darysiu priešingai – nerūkysiu, negersiu. Tas išskirtinumas iš pradžių buvo toks paaugliškas kaprizas, be jokios idėjos. Vėliau atsirado kažkokia filosofija, pagrindimas“, – sako Algis, kuris jau paauglystėje užsiminė kūrybine veikla – repetuodavo, vaidindavo, statė spektaklius, filmuodavo filmus, kurdavo muziką, grodavo.
Šią Algio veiklą skatino ir tėtis. „Jis mane švelniai, nejučia mokėdavo paskatinti, nukreipti tam tikra linkme. Pavyzdžiui, kaip aš tapau dailininku, menininku? Aš piešdavau ir tėtis kartais sakydavo: „O, šitas gražus“. Jis pagirdavo tai, kas buvo gerai, bet nekritikuodavo to, kas buvo blogai, nesakydavo, jog negražiai nupiešiau ar kad reikia pataisyti. Tėtis nupirkdavo dažų, drobę ir, nors dešimtmetis būdamas vargiai galėjau sukurti ypatingą tapybos darbą, jausdavau, kad esu palaikomas, kad manimi tikima ir tai skatino iš vidaus, stiprino norą tai daryti“, – sako menininkas.
Būtina palaikyti vaikų unikalumą
Vadovaudamasis tėvų pavyzdžiu, Algis taip pat remia, skatina savo vaikus, palaiko jų unikalumą. Pavyzdžiui, vienas jo sūnų įstojo į dailės akademiją, bet po metų pasakė, kad nebenori ten mokytis. Nepaisant to, kad šie mokslai brangiai kainavo, Algis nepuolė jo perkalbinėti, o pabandė išsiaiškinti tokį sūnaus sprendimą. Kitas pavyzdys, kurį Algis pateikė mokymosi programos tėvams „Ką veikia vaikai“ pamokų filmavimo metu, buvo iš tos pačios dienos ryto, kai jo dukra Paula ruošėsi į egzaminą.
„Dukra atsikėlė ryte ir pasipuošė kaip į karnavalą. Galėjau sakyti „Kaip čia apsirengei?“, bet kas aš toks, kad nurodinėčiau, kaip jai rengtis, o kaip ne. Jei ji save taip mato, kodėl turėčiau jai drausti. Taip, gal mokytoja nesupras, bet juk vaikas ruošėsi, galvojo, ką apsirengti, gal net pusė nakties dėl to nemiegojo. Svarbiausia, negniuždyti vaiko. Reikia jį palaikyti. Jei matau, kad vaiko bandymas, kuris man galbūt nėra priimtinas, jam pačiam – jo sveikatai, psichikai, ateičiai nepakenks, nestabdau, nedraudžiu. Jeigu truputį nudegs pirštus, supras, kad jo pasirinkimas buvo neteisingas“, – tvirtina Algis.
Jis pripažįsta, jog augindamas vaikus neišvengė klaidų. „Klaida, kurią aš dariau ir vis dar darau, yra ta, jog skiriu jiems per mažai laiko, nors nesu tikras, ar tai yra blogai. Jie mato, kad aš daug dirbu, būnu visada užsiėmęs. Kartais girdžiu dukrą sakant, jog mažai skiriu jai laiko. Tokiais atvejais pasiūlau jai ką nors nuveikti drauge. Tokiu būdu tuo metu būname kartu, darome viską kartu“, – sako A. Kriščiūnas ir prisimena, kai paprašė dukros Paulos pagalbos, patarimų iliustruojant žmonos J. Baltrukonytės vaikiškas knygutes.
„Tada dar penkiametė Paula rimtai patarinėjo, kaip turėtų atrodyti herojai, kaip spalvinti jų drabužius, ir nors kartais jos patarimai nesutapdavo su mano įsivaizdavimu, stengiausi rasti kompromisą. Juk koks skirtumas, ar nupiešta suknelė bus raudona ar mėlyna, svarbu, jog turėjau galimybę leisti laiką kartu, bendrauti su dukra.“