Šis įvaizdis toks gajus, kad paveikslą, kaip toji mama atrodo, turi kiekvienas - net jei nei su mamomis, nei su vaikais neturi nieko bendro.
Deja, dažniausiai tas įvaizdis užpildomas kritiškiausias motinystės aspektais, mitais ir stereotipais. Tam, kad keliais sakiniais galėtum charakterizuoti supermamą, greičiausiai užteko išgirsti tik kelis anekdotus apie patarimus ar vargus internetiniuose forumuose klojančias mamas. Ir tą etiketę klijuoti kiekvienai, apie save menkiausia užuomina primenančiai - esu mama.
Nes kažkodėl smagu ir madinga juoktis iš moterų, siekiančių atkreipti dėmesį į jų ir jųjų vaikų problemas, požiūrį. Užtenka peržvelgti komentarus po viešai pateikta nuomone, kuris labiau - iš mamos, o ne tiesiog moters varpinės, ir ji bus nulinčiuota. Bet kartais atrodo, kad jei moterys savas tiesas pateiktų ne iš motinystės varpinės, o prisidengdamos atstovaujančios kokią čihuahua augintojų asociaciją, sulauktų kur kas didesnio palaikymo ir pritarimo.
Taip, dėl vaikų kiek išprotėjusių mamų yra. Ta moteris, kuri savęs, norų ir interesų nebegeba atsieti nuo mažojo žmogaus pasaulio - nėra gerai. Nėra žavi ir ta „supermama“, išties kiekvieną mažojo pietų miegelį leidžianti forumuose, ir po kelių valandų kasdien jame deklaruojanti - sunku, nėra laiko, niekas manęs nesupranta.
Tačiau tokių - tik maža dalis.
Pašaipia gaidele paspalvintą „supermama“ klijuodavau ir aš. Tik pasirodžius sūnui šiuo epitetu žongliruoju kur kas rečiau.
Nes ir pati jau ne kartą buvau palaikyta gal ir visai nieko, bet jau kažkiek su savimi ir aplinkiniu pasauliu susipykusia moterimi, kuri, apart, primityvių kūdikio poreikių (primityvių ne mano, o vertinančiųjų akimis) niekuo ir nesidomi.
Ir visai nepelnytai - sakau tai objektyviai. Kaip ir dauguma kitų mamų - užtenka vienos klaidingos jos gyvenimo detalės, ir mes jau piešiam kiek nuplaukusios mamos paveikslą.
Mamos neįdomios, su mamomis kalbėti jau nuobodu, nuo pasaulio atitrūkusios, bambančios arba perdėm džiaugsmingai reaguojančios moterys, socialinius tinklus kemšančios krūvom mažylio nuotraukų, o susitikus neužsičiaupdamos plepančios apie vaikus, pamiršusios pasiteirauti "O kaip gi tu?"
Pakanka sakinyje pavartoti kelis papildomus mažybinius žodelius, pasiūlyti perversti mažojo nuotraukų albumą ar pasiskųsti, kad kūdikio primaitinimas - nemenkas iššūkis. Ir ką, matai, pašnekovas tau jau slapčia rašo diagnozę - dėl kūdikio išprotėjusi, hormonų audrų mėtoma ir vėtoma, perdėm jautriai į viską reaguojanti mama.
Supermama, ne iš geriausios pusės, gali būti pavadinta už bet ką, kas vertinama, daroma per motinystės prizmę, už nuomonę, pareikštą labiau iš mamos, o ne dirbančios, aktualijas sekančios ar tiesiog gyvenančios moters pusės. Pašaipiai į tave rečiau matomas pažįstamas gali žvelgti vien už tai, kad tiesiog kalbi apie motinystės kasdienybės niuansus.
Nes mama - perdėm neįdomi ir susireikšminusi moteris, kurios tiesiog neverta klausyti, o jos žodžiai nebegali būti objektyvi tiesa vien dėl to, kad tarp šių minimi "vaikai" ir "motinystė". Neva visa, kas susiję su vaikų auginimu yra primityvu, o jei moteris primena, kad ji dar ir mama - tai jau susireikšminimas, siauras pasaulio suvokimas ir menkas interesų ratas.
Tačiau motinystė negali būti „be pasekmių“. Tai ne tik gyvenimo būdą radikaliai keičianti, bet ir iš esmės asmenybę sukrečianti patirtis.
Ir nors, matau, madinga viešai ir garsiai deklaruoti, esą nėštumas, gimdymas ir laikas su kūdikiu „manęs nė kiek nepakeitė“, kūdikis keičia - viską iš esmės. Figūros linkiai, nauji kasdieniai buitiniai įpročiai, santykiai su vyru, laisvalaikis, principai, norai ir vertybės - viskas, jei ne radikaliai, bet jau kitaip. Garbinga pripažinti tuos pokyčius - ne tik mamoms, bet ir visiems, su jomis susiduriantiems.
Šiandien abejoju, ar kas mano gyvenimą ir mane pačią galėtų kas ištikti bent kažkas kiek panašaus į sūnaus gimimą. Esu įsitikinusi, kad net loterijoje laimėti keliasdešimt milijonų litų turėtų mažesnį poveikį nei tas mažas prieš metus į pasaulį atėjęs žmogutis.
Ir taip, pripažįstu, aplinkiniu pasauliu domiuosi kur kas mažiau nei kad iki to žmogučio pasirodymu, tačiau nesijaučiu menkesnė, o kasdieniai rūpesčiai neatrodo primityvūs. Nes vaiko auginimas - nemenkas iššūkis, ne nieko neveikimas, o labai prasmingas laikas. Ir pabūti kurį laiką labiau mama nei žmona, dukra, darbuotoja ar tiesiog moterimi, naudinga - tiek dėl tų pačių atžalų, tiek dėl patirties, kurie ją suteikia.
Kaip ir minėjau, motinystė negali likti nepastebėta. Ji keičia, iš esmės. Ir jei kartą kitą moteris pasielgia labiau kaip mama, o ne kaip kadaise vėjavaikiška mergina, suprask - tai natūralus progresas.
O čia - keli motinystės momentai, pašaipūs kaltinimai, kuriuos už akių vardija vaikų neturintys. Už kuriuos tiek pati kadaise, tiek dabar man pačiai menkai pažįstami ar net anksčiau artimais buvę draugai klijuoja sarkazmu paspalvintą etiketę „supermama“.
*Be vaiko jai daugiau niekas nerūpi. Kai su tuo nauju žmogumi bent pirmuosius mėnesius praleidi 24 valandas per parą, su keliom mažom išimtim kelis kartus per savaitę, kažkas kitas per daug ir negali rūpėti. Net jei ir šalia - ta pati kasdienybė su mažesniais ar didesniais džiaugsmais, jie labai sumenksta. Nes pasaulis iš tiesų apsiverčia aukštyn kojomis, ir tau ta kiekviena nauja diena - kaip kasdienė kelionė į egzotiškiausius kraštus, su savais everestais, iššūkiais, prilygstančiais Robinzono, atsidūrusio negyvenamoje saloje. Ir kaip kažkas kitas gali labiau rūpėti, kai visos tavo gyvenimo kelionės, tikslai, svajonės, saldžiausios ir kartu sunkiausios akimirkos šiandien telpa tame mažame žmoguje?
*Ji kalba tik apie vaiką! Ir nenustosiu kalbėti apie jį visą gyvenimą. Ir ne dėl to, kad nėra noro kitiems interesams - norų tik padaugėjo, tačiau visas likęs pasaulis nebe toks aktualus. O svarbesnių dalykų už žmogų, kuriam suteikei gyvybę, o jis tau padovanojo naują vardą "mama", nieko nebėra ir nebegali būti svarbiau. Nes jau bene viskas, ką darai/sieki/planuoji, vertini labiau ne be per savo asmeninę prizmę.
*Atsibodo - jos "Facebook" profilio siena prikimšta vaiko nuotraukų. Tačiau vienišos draugės, ne ką rečiau publikuojančios aktualijas iš jųjų jorkšyrų terjerų kasdienybės, nė kiek neerzina. Ar draugai, kasdien besidalinantys ne itin juokingais anekdotais - nieko įkyraus. Tad ir mama viešinanti pirmosios košės lėkštutę ar vieną iš daugelio vaiko šypsenų - negali būti labiau įkyri. Patikėk, net ir ne itin jautrią asmenybę gali sugraudinti pirmasis sąmoningai rankose sugniaužtas žaisliukas ar viena iš tūkstančio tądien jo padovanotų šypsenų su tais keliais mažais dantukais Ir tokiais momentais labai norisi pasidalinti!
*Aš jai neberūpiu - bendraujam, o ji nenustoja kalbinti to savo mažojo. O šitai man pačiai labai įkyrėdavo! Ir ką, šiandien elgiuosi taip pat - intymus ir atidus pokalbis nebeįmanomas, kai šalia sūnus. Bet ir čia - viskas logiška. Šalia - nors ir mažas, bet žmogus, kurio tiesiog nemandagu palikti nuošalyje. Jei kalbam - tai jau visi kartu!
*Ji susireikšmino - man įrodinėja, kad niekas kitas taip nedirba, kaip mama. Ir tai visiška tiesa. Net ir tie kadaise darbuose praleisti mėnesiai su po 12 valandų darbo kasdien ir ankstyvais savaitgalio rytais - prie to pačio darbinio kompiuterio, šiandien atrodo pusiau atostogos. Ir vis dėlto, būti tik mama - kur kas smagiau.
*Ji kalba tik deminutyvais. Mažybinės žodžių formos - neišvengiama! Žiūrint į tą mažą padarėlį kalbėti taip, kaip buvai pratusi iki šiol, tiesiog nebeišeina. Nes ne tik nori parodyti geresnį ir gražesnį (nei iš tiesų) pasaulį, juolab būdamas su vaiku juo tokiu geresniu ir pati įtiki. Taip ir gimsta visokiausi "labukas, mažučiukas, gražuoliukas, kutuliukas".
*Egzistuoja "mes", nebe "aš" ir "jis". Kad ir kaip psichologai nerekomenduotų tapatintis su kūdikiu - vėlesniame amžiuje mažiesiems vien dėl šito žodelio būna sunku atsiskirti nuo mamos - tačiau tai dar vienas "netyčiukas". Kaip kitaip, jei ne "mes" įvardyti kiekvieną dienos darbą, jei jį darome išties kartu: kartu mažajam keičiame sauskelnes, kartu į parduotuvę, drauge pusryčiaujame, net ir ant puoduko - vos ne kartu.
*Ji nieko nedaro, tik sėdi namuose. Na taip, tiesa, bet jau toks gyvenimas su kūdikiu šalia, kuris kokį trečdalį dienos miega, valgo - labai labai ilgai valgo, juda, juda, juda, išsiterlioja, verkia, glaudžiasi glėby. Kiekvienas išėjimas kažkur - tarsi su uždelsto veikimo bomba. Ir tai reikalauja papildomų jėgų ir noro. Tačiau "sėdėjimas namuose" nėra tolygu "nieko neveikiu", nes ką veikti - iki kaklo ir dar daugiau.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!