Mokydamiesi rišliai kalbėti vaikai padaro pauzių, pakartoja dalį žodžio, įterpia nereikalingų žodelių.
Pataria specialistė
Logopedė ekspertė, psichologė dr. Vilma Makauskienė:
Nulemia genetinis polinkis
Šio sutrikimo pradžia neretai klaidingai siejama su išgyventa stipria neigiama emocija – stresu ar išgąsčiu. Tačiau vaikas jau gimsta turėdamas polinkį kalbos nesklandumams, o įvairiausios išorinės priežastys gali juos tik paskatinti. Beje, lygiai taip pat mikčioti vaikas gali pradėti ir patyręs stiprius teigiamus išgyvenimus.
Tyrimai parodė, kad sklandžiai šnekančių žmonių kraujo apytaka yra aktyvesnė kairiajame smegenų pusrutulyje – ten, kur yra kalbos zonos. Ji buvo aktyvesnė dešiniajame pusrutulyje, kai įvairias kalbines užduotis atliko mikčiojančiųjų grupė. Taigi dėl šio vadinamojo atipinio smegenų pusrutulių dominavimo atsiranda per didelė įtampa kalbos.
Atpažinti ne visada paprasta
Didžiajai daliai – 75–85 proc. – vaikų mikčiojimas pasireiškia dvejų–penkerių metų amžiuje. Tuo metu intensyviausiai formuojasi rišlioji vaiko kalba: pradedama kalbėti sakiniais, jie tampa vis sudėtingesni, naudojamos įvairios gramatinės konstrukcijos, mokomasi pasakoti. Tai – vadinamasis sensityvus, todėl ir labiausiai pažeidžiamas kalbos raidos periodas.
Atpažinti ankstyvąjį mikčiojimą ne tik tėvams, bet ir specialistams būna gana sunku. Mokydamiesi rišliai kalbėti vaikai padaro pauzių, pakartoja dalį žodžio, įterpia nereikalingų žodelių.
Mikčiojimą nuo tokių natūraliai kalbos raidai būdingų nesklandumų padeda atskirti artikuliacijos aparato įtampa. Tuomet dažniausiai stringa pirmojo žodžio skiemens arba garso tarimas, vaikas jį kartoja kokius 3–4 kartus. Gali pasireikšti vadinamieji blokai – tylos pauzės, kuomet aiškiai matoma, jog vaikas žino, ką nori pasakyti, tačiau žodžio kurį laiką ištarti negali.
Praeina ir savaime
Paprastai sutrikimas stiprėja po truputį, todėl kai mikčiojimo požymiai yra nežymūs ir pasireiškia pavieniais užsikirtimais, tėvai neretai pavėluoja kreiptis specialistų pagalbos. Daug aiškiau pasikeitimus tėvai pastebi, kai labai stipriai mikčioti vaikas pradeda staiga.
Kartais vaikų gydytojai pataria palaukti, kol vaikas išaugs sutrikimą. Išties kartais pirmasis mikčiojimo epizodas praeina ir nesikartoja. Savaiminis ikimokyklinių vaikų mikčiojimo įveikimo procentas yra labai didelis – siekia 70 proc.
Keisti kalbinę namų aplinką
Efektyviausiai pagalbą vaikui galima suteikti vos tik pasireiškia pirmieji kalbėjimo nesklandumai. Yra skiriamos dvi 2,5–5 metų amžiaus vaikų pagalbos kryptys. Viena jų – kalbinės aplinkos namuose keitimas, tėvų mokymas, kaip jiems reikėtų su bendrauti vaiku.
Tačiau būtina su vaiku tiesiogiai dirbti ir logopedui. Specialistas žaidybine forma parenka atitinkamus pratimus, palengva jie yra sunkinami skirtinguose kalbiniuose lygmenyse. Pratybos paprastai trunka pusę metų, metus, priklauso nuo sutrikimo sunkumo laipsnio.
Mikčiojimas – labai dinamiškas sutrikimas, vieną epizodą vaikas gali mikčioti, kitą – jau kalbėti daug sklandžiau. Kaip ir sunku prognozuoti, kada sutrikimas gali atsinaujinti.
Patarimai tėvams
Nepertraukiant išklausyti, ką sako vaikas.
Vaikas prisitaiko prie pašnekovo, tad kai vaikas pradeda mikčioti, reikia kalbėti su juo paprastais, trumpais sakiniais.
Taip pat – kalbėti šiek tiek lėčiau, sulėtinti vaiko tempą, nes kuo vaikas greičiau šneka, tuo dažnesni užsikirtimai.
Neprašyti vaiko pakartoti žodžio, bet naudoti vadinamąją atspindimąją kalbą, pakartojant lėtu tempu, pvz.: Vaikas sako: „Noriu mašinytės“, o mama atliepia – „Nori mašinytės? Tuoj paduosiu“
Verta žinoti
Mikčiojimo sutrikimai vargina 5 proc. vaikų ir 1 proc. – suaugusiųjų.
Didesnė sutrikimo rizika yra kairiarankiams, mergaitės tris keturis kartus dažniau įveikia sutrikimą, dažniau mikčiojimą įveikia aukšto intelekto vaikai, kurių kalba vystosi normaliai. Jei giminėje vaikystėje yra įveikusių sutrikimą, didėja gera prognozė. Kuo mikčiojimas prasideda vėliau, tuo jo įveikimo tikimybė mažėja.