Konsultuoja literatūros tyrinėtojas doc. Kęstutis Urba.
Plačiai nuskambėjęs skandalas dėl Tony Wolfo „Miško pasakų“, kuriose aprašomas sidro ir kalvadoso gamybos procesas, verčia susimąstyti. Susidaro įspūdis, kad bijome vaikų literatūros, o mažuosius pradedame nenatūraliai saugoti nuo paties gyvenimo. Ką apie tai manote?
Pamenate Hanso Christiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“? Ji prasideda filosofiniu prologu apie pikto trolio padarytą veidrodį, kuris nešiojamas virš žmonių. Jame išnyksta viskas, kas gera, o kas bloga išdidėja, išryškėja ir iškraipoma. Manau, mes šiais laikais esame prisikūrę daug panašių veidrodžių, kurie dažnai iškreipia natūralius dalykus. Tai susiję ne tik su literatūra.
Kad ir kaip norėčiau, T.Wolfo „Miško pasakų“ skyrelių, kuriuose rašoma apie sidro ir kalvadoso poveikį, negaliu apginti. Nors, prisipažinsiu, vos išgirdusiam koneveikiant literatūrą norisi tai daryti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad T.Wolfo knygos, kurios sulaukė komercinės sėkmės Lietuvoje, yra prastos, tačiau pasirodė „tinkamu laiku“. Buvome pasiilgę tokios blizgios poligrafijos, tokių saldučių paveikslėlių. Ir tik dabar, kai turime tikrai meniškų – ir verstinų, ir lietuviškų vaikiškų knygų, šiek tiek išmokome atpažinti kičą.
„Miško pasakų“ autorius neturi ir literatūrinių idėjų, rašo apie tokius naivius nuotykius. O kai „užeina ant seilės“ – ir apie alkoholio gamybą, ir kaip „šilta“, malonu nuo jo pasidaro. Tikrai talentingam autoriui tokie epizodai neateitų į galvą.
Turbūt svarbu, kaip autorius rašo apie alkoholį ir kaip tai pateikia. „Skanu“ ar ne, perskaičius...
Alkoholis minimas ir talentingų rašytojų knygose, skirtose vaikams. Pavyzdžiui, Astrida Lindgren „Emilyje iš Lionebergos“ rašo apie paršiuką ir gaidį, kurie pasigėrė nuo vyšnių kauliukų, iš kurių buvo daromas vynas. Linksmas epizodas, ir tiek. Bet ar mūsų etikos ir moralės sargai ir čia neįžvelgtų alkoholio propagandos?
Esu pasibaisėjęs, kad užpulta mūsų talentingo vaikų rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Kvailos istorijos“. Knyga apdovanota keliomis literatūros premijomis, išversta į aštuonias pasaulio kalbas. Pasipiktinimą sukėlė nedidukė istorijėlė, kurioje aprašoma, kaip susitinka raudonojo ir baltojo vyno buteliai ir puikuojasi, kurio spalva geresnė. Tekstas ironiškas, šaipomasi iš savimylų. Tai tiesiog pokštas, žaidimas spalvų semantika. Nesąmonė, kad tokia istorija galėtų paskatinti alkoholizmą.
Bijome ir Raudonkepuraitės, nešančios senelei butelį raudonojo vyno...
Papasakosiu linksmą savo paties gyvenimo istorijėlę. Man, kaip ir daugeliui sovietmečio „jaunųjų specialistų“, kelis dešimtmečius teko gyventi vieno kambario bendrabutyje. Mūsų šeima daugumai bendrakursių, išvykusių iš Vilniaus mokytojauti į įvairius regionus, buvo vieta susitikti, sugrįžti į jaunystės miestą, kuris tada beprotiškai šaukdavosi atgal. Jie atsinešdavo vyno. Kartą per tėvų susirinkimą vaikų lopšelyje auklėtoja pasakoja, kad kai kurie vaikai žaisdami vaidmeninius žaidimus kviečia „susidaužti“ puodeliais ir sako „į sveikatą“. Pasijuokiau kartu su kitais, paskui... auklėtoja man pašnibždėjo, kad tai apie mano dukterį! Bet, patikėkit, užaugo ji tokia, kokios visiems tėvams linkėčiau.
Taip pat teko bendrauti su viena garsia literatūros specialiste, kurios trys vaikai ją daug vakarų „kamuodavo“ su dabar pagarsėjusiomis „Miško pasakomis“. Ir kaip dėl žalingo knygos poveikio? Pasirodo, jos vaikai tikrai nesvajoja apie alkoholio pramonę kaip apie būsimą verslą. Tikrai nebūna taip, kad vaikas perskaito knygą ir ji nulemia visą jo gyvenimą. Juk toji knyga – tai tik mažytė gyvenimo dalelė.
Pagaliau šalia visada yra suaugusiųjų, kurie viena vienintele fraze gali sudėlioti visus taškus ir paaiškinti vaikui kai kurias gyvenimo tiesas. „Sterilizuoti“ knygos pasaulio negalima ir nereikia. Kas pasikeis, jei uždrausime pardavinėti K.Kasparavičiaus knygą? Vaikai nebesužinos, kad egzistuoja toks pasaulio išradimas – vynas? Tada ką sakysime nuėję į parduotuvę, kuriose jie vyną mato lentynose?
Labai panašiai pasisakoma apie lietuviškas pasakas, neva jų istorijos baisios. Ar jų atsisakę galime apsaugoti vaikus nuo blogų jausmų?
Bauginančių pasakų bijo tėvai. Paradoksaliausia, kad patys vaikai nori klausytis baisių istorijų. Specialistai teigia, kad taip jie mokosi nugalėti baimę. Turbūt svarbiausia, kad pasakų knygas tėvai rinktų pagal vaiko amžių, pagal tai, ar jis yra labai jautrus. Jeigu ypač jautrus, galima „peršokti“ baimę keliančią teksto vietą, „nutylėti“, kol paaugs. Kad vaikai nori „pasišiurpinti“, rodo dabartinis jų pačių kuriamas folkloras – populiariausias jo žanras mokslininkų pavadintas „šiurpėmis“.
Nesu didelis tautosakos specialistas, bet mąstau taip: pasakose sekama, kaip atėjo karžygys, nukirto slibinui galvą – ir tuo viskas baigėsi. Pasižiūrėkite, kiek minučių varva kraujas iš slibino galvos šiuolaikiniame kino filme. Liaudies pasakose būta kažkokio etinio stabdžio, jose nesimėgaujama žiauriais dalykais. Jais mėgaujasi masinė kultūra.
Esu įsitikinęs, kad liaudies pasakos yra apskritai meno suvokimo pagrindas, tam tikras pradžiamokslis. Kai formuojamos etinės nuostatos. Liaudies pasakose nesityčiojama iš kitų žmonių, iš jų nelaimių, ligos, ko gausu prastoje literatūroje, prastuose kino filmuose. Bet ir vėl nereikia visko suabsoliutinti. Vaikas skaito, pamiršta, laukia, kas bus toliau.
Pakalbėkime apie dar vieną knygų pusę. Mūsų skaitytojai, ko gero, man neatleistų, jei nepaklausčiau jūsų nuomonės apie adaptuotas pasakas. Šiais laikais nupirkti vaikui originalią pasaką – beveik neįmanoma misija. Sakykite, kam vaikui banalūs tekstai? Ar ir vėl savo vaikus saugome nuo įsivaizduojamų baubų?
Adaptavimo tradicija nėra nauja. Kažkada, kai knygų įvairaus amžiaus vaikams buvo mažai, reikėdavo supaprastinti klasiką, kad tiktų ir mažesniems. Dabar knygų stoka skųstis negalime. Manau, nebėra poreikio jų adaptuoti. Paprastai tai būna subanalinti originalo variantai. Trimečiui, kuris skaitant H.Ch.Anderseno pasakas ko nors nesupranta, kol kas ir nereikia jų skaityti. Galima jam paskaityti „Mamulę Mū“ ar panašias knygas. Adaptacijos, perdirbiniai – prastų leidyklų vizitinė kortelė.
Ar galime padaryti žalos vaiko intelektui pirkdami ir skaitydami banalias knygeles?
Pirmiausia darome žalą jo estetiniam skoniui. Prastose knygelėse dažniausiai būna ir prastos iliustracijos. Pastebėjau, kad pažangiausi mano studentai vaikystėje skaitė geras knygas ir jie literatūrą suvokia subtiliai. Tikroji literatūra, tikrasis menas dažniausiai yra tylus ir ramus. Prie tokios literatūros vaikus reikia pratinti. Dabar jau yra puikių paveikslėlių knygų, skirtų mažiukams vaikams. Tai toks knygų žanras, kuris reikalauja bendrauti.
Tokias knygeles galima aptarti su vaikais, parodyti niuansus ir pamažu jie pajunta tikrą žodį. Džiaugiuosi, kad perkamos jau ne vien prastos knygos, kad tėveliai „atrado“ ir paveikslėlių knygas. Nors prieš kokius 15 m. sutikdavo mokėti tik už tekstą... Paveikslėlių knygos – ir dailės menas. Juk vaikai pirmiausia apžiūri paveikslėlius, juos išanalizuoja. Tik meniškai brandžios iliustracijos nuo mažens lavina jų skonį.