Atvažiavome gyventi į užsienį pas močiutę, kuri gyvena čia nuo pat mano gimimo. Ir aš pradėjau lankyti mokyklą. Po savaitės grįžau iš mokyklos ir su juo kalbėjau ir jam sakiau, kad turiu dvi "drauges" - viena turkė, kita - albanė, ir pareiškiau, kad jaučiuos vieniša mokykloje, jos bendrauja abi, eina abi, o aš iš paskos kaip jų šuo.. sakiau joms: bendraukit su manimi, kad išmokčiau vokiečių kalbą... bet nieko nebuvo, grįžau ir tai jam papasakojau, be to jis yra turkas ir gina turkus, jam visi yra geri žmonės tik TURKAI.. ir jis mane įžeidė, kad aš nemoku bendrauti ir panašiai, man pradėjo ašaros kauptis akyse ir išbėgau jį palikus į savo kambarį, man buvo skaudu, kad man bent patarti negalėjo ar jau bent paguosti, jaučiausi absurdiškai ir nuo to laiko su juo nebendravau, laukiau jo atsiprašymo..
Aš manau, čia jo klaida, o ne mano, bet mano mama sakė, kad mano. Net nesuprantu, kas, kodėl mano.. ji labai pasikeitė, kai su juo susituokė, ji man neskyrė labai daug dėmesio, kaip jam. Mama visada už savo vyrą ėjo, lyg jis jai Dievas. Prieš pora metų jį visaip išvadinau, neturiu kultūros bei pagarbos..... ne kartą yra mane mušęs. Dabar mes nebendraujam daugiau nei metus. Praeitą savaitę močiutė, dėdė, mama ir jis norėjo važiuoti baldų pirkti į kitą miestą ir aš kartu norėjau, bet mama pareiškė: ne! Liksi namie! Mano vyras į tave žiūrėti negali, neapkenčia tavęs!
O aš namie nenorėjau likti, norėjau ir prasiblaškyti, visada namie likdavau, bet šį kartą norėjau ir ėjau autis batus, ir mama spyrė su koja, kad neičiau ir aš ją pastūmiau nesusivaldydama, ir jis atbėjo iš galo ir man trenkė į nugarą, ranką suspaudė, liko mėlynės... visaip jį išvadinau ir nubėgau į kambarį, išsiverkti... skaudu buvo.. mintyse buvo mama, labiau myli jį, nei savo vaiką. Skaudu, verkiau, kentėjau. Jaučiaus vieniša ir palikta vienatvėj, ir šiandien jie vėl išvažiavo, bet aš nieko nesakiau, buvau virtuvėj, dariausi karštų sumuštinių, mama išeidama užėjo į virtuvę, paklausė, kokia dešra . Sakiau: kiauliena (ji nevalgo kiaulienos, nes jis uždraudė) ji atėjo arčiau manęs ir paklausė: verki? O aš kūkčiodama verkiau ir ji pasakė PATI KALTA! užtrenkė duris ir išėjo.. man skaudu, labai skaudu...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Manau, kad tu dabar išgyveni daug skausmo. Mama savo vyrą gina, o tave kaltina. Patėvis tavęs neužjaučia, nepataria, ir gina ne tave, o savo tėvynainius turkus. Ir tavo tikrasis tėvas Lietuvoje tavęs negina. Albanė ir turkė bendraamžės vaikšto kartu ir tavęs į savo kompaniją nepriima. Visa tai labai skaudu, ir tu išgyveni sielos vienatvę.
Patarti tau nėra paprasta, juk su skausminga vienatve kiekvienas gali susitvarkyti tik pats. Reikia tik žinoti, kad tavo skausmą supranta ir kiti žmonės, ir kad tavo pyktis nereiškia, kad tu esi kalta. Gal ir neteisinga yra stumdytis ir muštis - nei tėvams, nei tau. Nors ir aišku, kad jūs tuo metu visi buvote supykę. Manau, kad tu nedarytumei to, kuo tave kaltina, jei nebūtumei labai supykusi. Ir tikiuosi, kad tavo mama ir jos vyras nedarytų to, jei patys nebūtų ant tavęs supykę. Tai nebuvo teisinga. O teisingai tu padarei, kai parašei šį laišką. Jį perskaitę žmonės tave supras. Jūsų šeimoje tikrai yra problema, kurią daug kas žino iš savo gyvenimo. Ji kyla dėl meilės : kas ką myli labiau? Dabar tau reikia išgyventi nuoskaudą tol, kol ji sumažės, ir tuomet pažiūrėti į šią problemą iš kelių pusių. O tų pusių yra daug.
Žvilgsnis į problemą
Pirmoji pusė - kaip viskas atrodo tavo pačios akimis. Tu matai , kad mama užstoja savo vyrą. Kad ji jam skiria savo laiką, o pati tu jautiesi vieniša . Žinoma, kad tu turi teisę į mamos dėmesį ir nori , kad tave suprastų , patartų ar bent paguostų. Tau atrodo, kad mamos meilė atiduota vyrui, ir tuo pačiu atimta iš tavęs. Jaustis šitoje situacijoje negali kitaip, kaip būtumei apvogta. Ir visa bėda tame, kad tu negali išsireikalauti mamos meilės. Juk žmogus negali prisiversti mylėti. Kodėl? Galbūt, tu primeni mamai tavo tėvą, o ji neturi apie jį gerų prisiminimų.
Galbūt, ji paslapčia tave myli, tačiau priklauso nuo savo naujo vyro ir nori palaikyti jo autoritetą. Tau neišeina šito suprasti . Tau trukdo viduje esanti nuoskauda. Kad suprastumei, tu turi daugmaž numalšinti nuoskaudą. Ji mažėja , kai ją išsakai garsiai , netgi kai esi viena. Pavyzdžiui, tu gali pasakyti sau : „aš labai nusiminusi, man skaudu!”- pasakyk tai žiūrėdama į savo atspindį veidrodyje. O po panaudok vaizduotę ir pažvelk į problemą iš kitos pusės.
Kaip atrodo mamos akimis
Kita pusė - kaip viskas atrodo mamos akimis. Aš parašysiu, kaip aš tai įsivaizduoju, o tu gali pataisyti. Ji gyvena svetimoje šalyje , turi svetimšalį vyrą. Pati ji nėra pakankamai gerai įsitvirtinusi Vokietijoje , ir gali būti, jog netgi jaučiasi turinti mažiau teisių, negu jos vyras turkas. Juk turkai gyvena Vokietijoje seniau už lietuvius , ir jų akimis žiūrint, tu ir mama yra atvykėlės. Ką jau kalbėti apie vokiečius, kurie , rodos, menkina atvykėlius iš Rytų.
Gali būti, kad tavo patėvis uždirba daugiau už mamą, ir mama nuo jo priklauso. Tikėtina, kad ji jaučiasi neužtikrintai, galbūt, taip pat vieniša, kaip ir tu. Jai reikia pinigų, finansinio saugumo, pagarbos, meilės. Panašu, kad bent vieno iš šių dalykų ji turi nepakankamai. Tačiau ji nenori verkšlenti, juk ji kuria naują gyvenimą užsienyje ir turi būti stipri. Ji žiūri į tave ir galvoja tik vieną: „kaip būtų gerai, jei bent dukra man nekeltų problemų. Ir taip aš jų turiu pakankamai“.
Jei jos kas paklaustų , ar ji myli savo dukrą, ji pasakytų: žinoma, tik kartais man „pratrūksta nervai“. Jai atrodo, taip yra dėl to, kad dukra- t.y. tu- niekaip negali priimti jos vyro. Mama mano, kad tai paprasta- tu turėtumei jį suprasti, pagerbti , klausytis ir pan. Ji nemėgsta savęs rėkiančios ir besimušančios, o ypač prieš kaimynus, nes kas gi mėgsta skandalingus žmones? Tačiau ji nemoka elgtis su dukra paaugle, kuri negali prisiversti mylėti jos vyrą.
Todėl ji jaučiasi neturinti jėgų, silpna. O kai mes jaučiamės silpni ir bejėgiai, mes imame ne iš to ne iš šio rėkti ar net muštis. O po to savęs nemėgstame. Ir dar galvojame : taip, apie mus, emigrantus, teisingai sako, kad mes nekultūringi....
Iš patėvio varpinės
Trečias požiūris - patėvio, kaip aš jį įsivaizduoju . Jis irgi emigrantas, tik emigrantas su didesne patirtimi. Jis nesijaučia labai finansiškai stiprus ir jį palaiko tik tai, kad aplinkui jį yra jo tėvynainiai- savotiška bendruomenė. Už jų reikia tvirtai laikytis, nes esant bėdai padės ne vokiečių valstybė, ne vokiečių policija, o saviškiai.
Svarbu, kad tave palaikytų turkai. Jis susirado sau žmoną, kuri nėra turkė, bet taip pat yra emigrantė. Ji jam patiko. Problema buvo ne tik ta, kad jis gyvena ne su turke. O dar ir ta, kad moteris turi dukrą, su kuria sunku surasti bendrą kalbą. Taip, jis supranta, kad ji jaučiasi vieniša, kad jai reikia draugių. Jai reikia bendruomenės, kuri ją palaikytų.
Deja, lietuviai neyri čia tokios stiprios bendruomenės. Bet atsakomybę turi prisiimti ir pati mergaitė. Jai nepavyksta prisitaikyti. Jo akimis, taip yra dėl to, kad šita mergaitė nesiekia bendrauti, susidraugauti, o nesiekia, nes nemoka. Ją reikia pamokyti, išmokyti, bet kaip tai padaryti?
Reikia pasakyti jai apie jos klaidas ir po to... O po to ji užsidaro, pabėga ir nenori bendrauti. Įsižeidžia. Tai neteisinga, ji turi gerbti vyresniuosius , ir jei ji pagarbiai neišklauso, reiškia , elgiasi įžūliai. Ilgainiui prieš ją kyla pyktis, o ji vis nekalba- jau metus. Vieną dieną įtampa pratruko apsistumdymais. Tai nemalonu, tačiau visa tai įvyko netikėtai. O ką daryti kitaip ? Nežinia. Aš ne pedagogas, ne psichologas, kaip mane augino, taip ir aš elgiuosi. Man nepavyko su ja susidraugauti, taigi, geriau laikytis nuo jos toliau, kad būtų mažiaus konfliktų.
Neutralus požiūris
Ketvirtas požiūris yra neutralus. Taip žiūrėtų kažkoks žmogus, kuris jūsų šeimai nepriklauso, tarkime, vokietis. Ką jis pasakytų ? Atrodo, pasakytų jis, kad emigrantų šeimoje auga normali paauglė, ir tarp jos ir tėvų kartais vyksta karas. Karas visą tą laiką buvo tylus, nebylus, tačiau vieną kartą jie „pratruko“. Ir gerai, kad tik vieną kartą. Nes taip ramiau- juk abu suaugę yra iš Rytų, ir žmonės kalba, kad rytiečiai yra agresyvūs, emocionalūs, bet ką padarantys dėl pinigų. Reikia žiūrėti į juos atsargiai. Galima, tiesa, suprasti tuos tėvus ir tą paauglę, nes pas mus irgi būna problemų su paaugliais. Ir dar ji auga su patėviu – na čia viskas aišku, dar neprisitaikė vienas prie kito...
Matai, gyvenimas pastatė tave į sudėtingą situaciją, kai tave supa skirtingi žmonės, kiekvienas mato situaciją iš savo pusės, ir tu negali pasakyti, kad čia kažkas yra durnius, o kažkas protingas. Tu gali išmokti, kad kiekvienas žmogus mato kažką savo, o pirmiausiai mato ne kitą, o save patį. Ir tau gyvenimas davė šansą išmokti žiūrėti į gyvenimą ne iš vieno, o iš kelių pusių. Tai nėra lengva , tačiau jei tu išmoksi tai daryti, tau bus vis lengviau ir lengviau prisitaikyti. Galbūt, tau dėl to ir atiteko ši situacija, kad daugiau už kitus žmones išmoktumei.
Žinoma, kai kam yra lengviau už tave. Juos tėvai labiau supranta. Tačiau prisimink: tave supranta ir už tave balsuoja labai daug žmonių.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.