Jis netikėtai iškrenta iš šeimyninio gyvenimo konteksto ir lieka vienui vienas su savo išgyvenimais. Todėl ne visada pavyksta į save atkreipti suaugusiųjų dėmesį ir parodyti, kad jam reikalinga jų pagalba.
Žmogui, patyrusiam artimojo netektį, psichologai išskiria tris emocinės būklės etapus:
1. Negebėjimas susitaikyti
Prisiminkite žodį „ne“, kuris išsiveržia iš beveik visų kino filmų herojų lūpų, išvydus negyvą artimojo kūną. Išties būna labai sunku patikėti tuo, kas įvyko. Todėl dar kurį laiką, nepaisant akivaizdžios realybės, tarsi laukiama ir tikimasi, kad numiręs žmogus atgis, atsikels ir vėl bus drauge. Vaikas bando ieškoti buvusių ryšių, vis dar laukia tam tikrų ženklų iš prarasto žmogaus. Jis gali girdėti mirusiojo balsą, žingsnių aidą, jam gali vaidentis jo siluetas.
2. Netekties suvokimas
Kai artimas žmogus miršta, pradedame mąstyti apie tai, ar jam gyvam esant viską darėme „teisingai“. Prisimename ginčus, neatsargiai pasakytus žodžius, neįgyvendintus pažadus – visa tai, kas kartino tarpusavio santykius. Pradedame jausti graužatį. Vaikui šis jausmas nubunda labai greitai, ypač netekus artimo žmogaus. Jis galvoja, kad būtent dėl jo kaltės atsitiko ši nelaimė. Todėl tampa neramus, aikštingas ir agresyvus. Mat vaikai negali ramiai gyventi, jausdami kaltės jausmą ir suvokdami, kad nieko negali pakeisti. Todėl jie ima protestuoti, pykdami ant mirusiojo, neteisingai juos nubaudusio savo mirtimi. Psichologai tokią reakciją laiko normalia. Šį periodą, kaip ir pirmąjį, reikia tiesiog išgyventi.
3. Naujo objekto paieška
Patirtas skausmas pamažu atbunka, gyvenimas grįžta į ankstesnes vėžes, akys ir ausys pradeda regėti ir girdėti supantį pasaulį. Vaikas ima ieškoti naujos meilės ir prieraišumo objekto, galinčio užpildyti dvasinę tuštumą, atsiradusią po artimojo mirties. Tačiau prisiminimai apie jį privalo išlikti žmogaus sieloje. Mažamečiai greitai auga, nauji įspūdžiai išstumia senus vaizdus, todėl suaugusiesiems ateityje teks padėti išlaikyti prisiminimą apie iškeliavusįjį į amžinybę. Vaikiškas mąstymas labai konkretus, todėl svarbų vaidmenį čia gali suvaidinti kokie nors daiktai, priklausę mirusiajam, arba jo nuotraukos.
Tėvai ir vaikai išgyvena visus tris etapus beveik vienodai. Tačiau skirtumas tik tas, kad vaikas neturi suaugusiųjų patirties, kuria galėtų pasiremti, todėl jį reikia dvasiškai palaikyti. Antra vertus, būtent šie išgyvenimai formuoja asmeninę jo patirtį, brandina vaiko asmenybę. Jeigu tėvai elgsis teisingai, šeimoje įvykusi nelaimė tik užgrūdins mažametį.
Ką mes darome ne taip?
Dažniausiai pastebimi du atvejai, kaip suaugusieji elgiasi su vaikais, kai iškyla mirties klausimas. Pirmuoju atveju tėvai, saugodami vaikų psichiką, stengiasi nuslėpti artimo žmogaus netektį. Dėl tokio suaugusiųjų elgesio mažamečiui gali atsirasti net psichikos sutrikimų. Viena psichiatrijos ligoninės gydytoja pasakojo, kad teko gydyti pusantrų metukų berniuką, kurio tėvai žuvo autoavarijoje. Po šio įvykio vaiką augino jo seneliai, todėl mažasis greitai juos ėmė vadinti „tėčiu“ ir „mama“. Iki septynerių metų berniukui niekas nepasakojo apie gimdytojų žūtį, o jis apie tai nė karto ir neklausė. Bet tai dar nereiškia, kad vaikas nejautė tėvų netekties. Gydytojos nuomone, dėl suaugusiųjų tylėjimo vaikui išsivystė psichikos sutrikimų. Juk kelerius metus niekas nesidomėjo, ar berniukas prisimena savo tėvus, ar galvoja apie juos. Jis tiesiog buvo paliktas vienas su savo vaizduote. Klaidinga tikėtis, kad vaikas nepastebės, jog iš jo gyvenimo dingo artimas žmogus. Tyrimai rodo, kad net šešių mėnesių mažylis jautriai išgyvena motinos netektį. Jis tampa prislėgtas, neramus, sunkiau vystosi.
Vaikai savo emocijas išreiškia kitaip nei suaugusieji. Jeigu pastarieji verkdami gali apmalšinti bent šiek tiek savo skausmą, tai mažyliai visa tai išgyvena slapta. Jų elgesys nepasikeičia, todėl tai sukuria iliuziją, kad joks nerimas jų neslegia. Tačiau taip nėra – tiesiog mažamečiai daug vėliau sureaguoja į ištikusią nelaimę. Emocijos, susietos su liūdnu įvykiu, kaupiasi vaiko sieloje, ir tai, kad suaugusieji jo niekaip nekomentuoja, tiktai padeda mažamečio vaizduotėje stiprėti niūriems vaizdiniams. Kalbėdamiesi su mažyliu apie tai, kas atsitiko, padedate jam susitaikyti su tikrove.
Antruoju atveju suaugusieji, neatsižvelgdami nei į amžių, nei į emocines ypatybes, dažnai nuo gimimo vaikui stengiasi parodyti gyvenimą be jokių rožinių spalvų. Tokie tėvai neslepia nuo vaikų mirties įvykių ir nedvejodami vedasi jį su savimi į laidotuves. Suaugusiųjų manymu, kuo vaikas anksčiau sužinos tiesą apie gyvenimą ir mirtį, tuo jam bus geriau.
Reikėtų vaiką vestis į laidotuves?
Tai priklauso nuo to, ar vaikas yra emociškai stabilus ir ar yra turėjęs panašią patirtį. Gal jis jau matė, kaip miršta gyvūnai: šuo, su kuriuo mėgo žaisti, mylima katytė, kanarėlė ir kt. Panaši patirtis vaikui labai svarbi. Viena vertus, tai realus susidūrimas su gyvos būtybės mirtimi, tačiau kita vertus – pastaroji yra ne žmogus, todėl tai nepadaro rimtos traumos vaiko psichikai. Tokie išgyvenimai praeina gana greitai.
Jeigu vaikas jau buvo susidūręs su žmogaus mirtimi, tai jam padės lengviau susivokti ir susitaikyti su artimojo netektimi. Tėvo ar motinos praradimas išgyvenamas visiškai kitaip negu kitų giminaičių mirtis, ypač vyresnio amžiaus. Apskritai seno žmogaus iškeliavimą į amžinybę vaikas vertina kaip daugiau ar mažiau natūralų dalyką.
Labai daug kas priklauso ir nuo mažamečio amžiaus. Laikotarpis iki dvejų metų – tai jo ryšio su motina amžius. Psichologų manymu, šio amžiaus vaikas netekęs motinos kurį laiką praranda ir save, jaučiasi tarsi miręs. Pasiimdami mažylį į laidotuves, rizikuojame sustiprinti jo ir taip sunkius išgyvenimus. Tokie įspūdžiai gali sukelti rimtus vaiko vystymosi sutrikimus.
Po dvejų metų vaikui pradeda vystytis asmenybės savarankiškumas. Kai tik jis įsisąmonina savąjį „aš“, tada jam jau galima parodyti tikrąsias gyvenimo spalvas. Vis dėlto ir šio amžiaus mažyliui gali kilti vystymosi sutrikimų, susijusių su patirtu sukrėtimu. Tačiau jei yra šalia rūpestingas suaugusysis, praradimo skausmas išgyvenamas lengviau negu per pirmuosius dvejus gyvenimo metus.
Jeigu tėvai pasiryžta pasiimti vaiką į laidotuves, jiems derėtų pasirūpinti, kad jis nebūtų paliktas vienas. Greta jo visą laiką turi būti suaugusysis. Mažamečius, neturėjusius panašios patirties, būtina iš anksto parengti tam, ką jie pamatys. Reikėtų paaiškinti, kad nuo žmogaus kūno atsiskyrusi siela ir yra tai, kas mums buvo taip brangu, ir kas lieka su mumis po jo mirties.
Mažųjų reakcija
Vaikai dar nemoka mąstyti apie ateitį, jiems realu tik tai, kas vyksta čia ir dabar. Po laidotuvių visas vaiko pasaulis gali nusidažyti tamsiomis spalvomis ir atrodyti, kad niekada nesugrįš ankstesnis gyvenimas. Mažamečiai jaučiasi geriau, jeigu žino, kad atsisveikinimo ceremonija turi savo pabaigą, po kurios jie galės sugrįžti į įprastinį gyvenimą. Vaikai privalo žinoti, kad tokioje situacijoje jaučiami jausmai, pavyzdžiui, baimė, nusivylimas, pyktis, – visiškai normalūs, natūralūs ir nenusipelno būti pasmerkti.
Dalyvavimas rituale
Norint, kad vyresniam vaikui nekiltų būtinybės slėpti savo jausmų, jį reikia įtraukti į bendrą veiklą organizuojant laidotuves. Tai tik dar labiau padės sutelkti šeimą prieš užgriuvusią nelaimę. Net jeigu velionis šarvojamas laidojimo rūmuose, vis tiek reikia priimti atvykusius giminaičius, nueiti į parduotuvę, ir sutvarkyti namus. Kiekvieno pagalba labai praverčia, net ir vaiko. Mažasis galėtų pagaminti mirusiajam atsisveikinimo dovanėlę, kuri būtų įdėta į karstą. Vaikai paprastai noriai priima šią idėją ir piešinyje ar lankstinuke iš popieriaus išlieja visą savo meilę ir liūdesį, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.
Vaikas mažiau sielojasi dėl artimojo netekties, jeigu išlieka stabili jį supanti aplinka. Bet kokios permainos labai paveikia vaiką. Tačiau jeigu niekas nepasikeičia, šeimos tradicijos ir gyvenimo stilius išlieka toks pat, trauma išgyvenama lengviau.
Savaime suprantama, kad vaikai gimsta gyventi pasaulyje, kuris susideda ne vien iš meilės, džiaugsmo ir malonumų. Paaugę jie neišvengiamai susidurs su mirtimi, išdavystėmis, neteisybe. Tai, kaip jie atlaikys šiuos išbandymus, priklausys nuo sukauptos vaikystėje patirties. Mažametis supranta kur kas daugiau negu atrodo suaugusiajam, todėl kalbėkitės apie tai, kas svarbu jums ir jam.