Į redakciją Vaida paskambino dar tą patį vakarą, kuomet grįžo namo įteikusi dovaną mergaitei, ir vos sulaikydama ašaras ėmė pasakoti, kokioje gluminančioje situacijoje atsidūrė. Dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo ne visą informaciją galime skelbti viešai, tačiau mergina mums parodė susirašinėjimus su socialine darbuotoja ir mergaitės globėja.
Nusprendė padaryti gerą darbą
Vaida savo pasakojimą pradėjo gana džiugiai: „Šiais metais su vaikinu, vieną dieną internete pamatę reklamą, kviečiančią prisidėti prie neturtingai gyvenančių vaikų svajonės, tapti rėmėjais nusprendėme ir mes. Nesame turtingi – vis dar neturime įsigiję savo buto ir apie jį galime tik pasvajoti, neleidžiame sau dažnai keliauti, mokame už nuomą Vilniuje ir, na, kaip ir visi suaugę žmonės, bandome išgyventi ir „vytis“ vis augančią infliaciją. Tačiau nepaisant to, manome, jog gyvename gana gerai. Tad nusprendėme šiais metais pasidalinti gerumu – pamatę vaikusvajones.lt projekto iniciatyvą ir tinklapyje pateiktą informaciją, jog: „svajonių pildytojai kviečiami padėti išpildyti sudėtingomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių vaikų svajones ir padėti vaikams oriai sutikti gražiausias metų šventes“, pasitarę dėl finansų, ėmėme ieškoti, kokią svajonę galime išpildyti.
Kai žiūrėjome vaikų svajones, tarp jų buvo svajojusių apie žaislus, muzikos kolonėles, batus, striukes ar net bilietą į kiną, bet mūsų akį patraukė tai, jog beveik visi paaugliai norėjo paspirtuko. Suvokėme, jog tai – brangesnė dovana ir pagalvojome, kad turbūt tokia svajonė rečiau pasirenkama.
Vaikusvajones.lt tinklapyje, pasirinkus svajonę, gali nuspręsti, kaip nori ją įteikti – gyvai ar paštu, tad išsirinkome mergaitę, kuri gyvena Vilniaus rajone. Norėjome jos svajonių dovaną įteikti patys.
Su manimi susisiekė socialinė darbuotoja, kuri suteikė informacijos, koks tai galėtų būti paspirtukas. Turėdama kontaktą su vaiko globėja, rinkome tokį paspirtuką, kuris atlieptų vaiko poreikius bei būtų kokybiškas, mielas širdžiai, o gal net „kietas“ paaugliui. Priojekto savanorė siūlė įperkamus, patikimus variantus, bet norėdami tikrai nustebinti vaiką, nepagailėjome nupirkti jam triukinį paspirtuką, kurio vertė – 175 eur. Gražiai supakavome dovaną, susisiekėme su socialine darbuotoja, jog dovanėlė – paruošta ir laukėme atsakymo“.
Pirmosios abejonės ir nuostaba
Iš savanorės gavusi kontaktą, Vaida savaitę prieš susisiekė su vaiko globėja. Iš karto nustebino tai, jog globėja žinutėse rašė, jog „mums nieko netrūksta, bet dovaną priimsime“.
„Galvojau, kad žmogus tiesiog kuklinasi. Patikinau ją, jog gauti pagalbos – nėra gėda, kad mums gera padėti, plačiau papasakojau asmenines priežastis, kodėl nusprendėme prisijungti prie šio projekto.
Atėjo diena, kai turėjau nuvežti paspirtuką. Visą dieną galvojau apie mergaitę, kuri gaus jį. Mąsčiau, kokiomis sąlygomis ji gyvena, ką jai pasakysiu, kaip ji reaguos, ar džiaugsis.
Turiu pripažinti, vos sulaikiau nuostabą, kai pagal duotą adresą atvykau į rajoną, kuriame stovėjo dideli, gražūs nuosavi namai. Iš pradžių net atidžiau nesidairydama pravažiavau visus turtingiau atrodančius namus, nes net neįsivaizdavau, jog mano pasirinkto vaiko „sudėtinga socialinė situacija“ gali būti kažkaip susijusi su tokiais brangiais namais... Mano nuostabai, atsidarė elektriniai vartai, pro kuriuos įvažiavau į kiemą su automobiliu, nevertu net tų vartų kainos.
Raminau save, jog, galbūt, ne man duota nuspręsti, kas gyvena turtingai, o kas ne – galbūt pagal gyvenamojo namo išvaizdą nevertėtų spręsti, ar šeimai reikia finansinės pagalbos – šiuo atveju dovanos. Juk vis dėlto, kiekvieno vaiko svajonė yra svarbi“, – pasakojo mergina.
Namuose lydėjo vien sumišimas
Tolimesnis merginos pasakojimas buvo vis jautresnis: „Tačiau įėjus į namus, supratau, jog šeima yra tikrai pasiturinti – namas didelis, dviejų aukštų, su garažu, rūsiu, gražiai ir prabangiai įrengtu interjeru. Joje augantys vaikai – viską turintys – žaislų, knygų, drabužių, savo kambarį, žodžiu, viską, ko reikia. Ši šeima buvo, turbūt, dešimtis ar šimtus kartų turtingesnė už mane. O aš – atvykau su dovana. Kurią nupirkau manydama, jog remiu šeimą, kuri, galbūt, neišgali susimokėti už elektrą.
Bandžiau globėjos gražiai paklausti, ar tikrai mergaitei reikalinga parama? Mano nuostabai, ji pasidalijo, kad mergaitė turinti ir riedučius, ir dviratį, ir net paspirtuką, tačiau jį, turbūt, link pavasario jau būsią išaugusi... Atsiprašau, ką? Manyje ėmė virti sumišimas – šitiems vaikams nieko nereikia! Mergaitė, buvusi vaikusvajones.lt puslapyje, net neatkreipė didelio dėmesio, jog aš atvykau. Nebuvo, kad ji, prisispaudusi prie lango, laukė manęs, atvykstančios su paspirtuku. Ne, mano nuostabai, šie vaikai turėjo absoliučiai viską. Jie nusivedė mane parodyti savo žaislus, kambaryje esančius dalykus ir viską, kuo didžiuojasi. Buvau be žado. Norėjau apsiverkti vietoje. Būdami maži, mes gyvenom dešimtis kartų blogiau, bet net nedrįsdavome pagalvoti, jog esame „socialiai remtina šeima“. O čia – šeima, gyvenanti prabangiai, turinti viską, ir tu atvežei jų vaikams dovanų?
Nekaltinu globėjos – ji augina savo sesers dukrą, pati turi savų vaikų – jei organizacija kreipėsi į ją, siūlydami pagalbą, ji galėjo nepagalvoti nieko bloga. Smalsumas mane nugalėjo – paklausiau jos, kaip jie atsidūrė šiame projekte. Ji papasakojo, jog mergaitė turi mokymosi iššūkių ir sunkumų, bet atrodė sutrikusi ir pati – ji teigė, jog šeimai nieko netrūksta, jie keliauja, vaikai aprūpinti visais jiems reikalingais daiktais. Tačiau teigė, jog vaikusvajones.lt savanorė vis tiek paskatino ją užpildyti paraišką.
Neabejoju, jog svajonė buvo sugalvota pačios globėjos, o ne vaiko. Darėsi sunku nuslėpti savo liūdesį, bet visgi atnešiau dovaną, kurią mergaitė išpakavo beveik be emocijų. Nusišypsojo tik dėl paspirtuko spalvos. Jei ne globėjos paraginimas, turbūt nebūčiau net ačiū sulaukusi...“
Nesuprantama šeimų atranka
„Kai atsisėdau į mašiną važiuoti namo, emocijos paėmė viršų – pravirkau... Nesupratau, kodėl mano nupirkta dovana atiteko šeimai, kuri tikrai negyvena nepritekliuje. Labai tikiuosi, kad vis tiek vaikas, kurio svajonę įgyvendinau, rūpinsis ir mylės gautą dovaną.
Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl socialinės darbuotojos, bendradarbiaujančios su vaikusvajones.lt, nepatikrina, ar šeima, kuri yra šiame projekte, tikrai gyvena skurdžiai? Ar tikrai Lietuvoje nėra daugiau vaikų, kurie gyvena nežmoniškai blogose sąlygose? O gal šios organizacijos savanoriai bando „prastumti“ savo pažįstamus ir draugus, kuriems iš tikrųjų nereikia paramos? Esu be galo nusivylusi, jog mano sunkiai uždirbti pinigai pasiekė šeimą, kuriai šios pagalbos iš tikrųjų nereikia. Prieš tai aukojusi pinigus įvairioms labdaroms, labiausiai nusivyliau vaikusvajones.lt organizatoriais“, – klausė nusivylimo neslėpusi Vaida.
Mergina jokiu būdu neskatina kitų neaukoti panašiems projektams – juose dirbantys žmonės daro puikų darbą ir padeda sunkiose sąlygose gyvenančioms šeimoms. Bet mano, kad griežtesnė projekto dalyvių atranka tikrai praverstų.
„Iš dalies pradedu labiau suprasti tuos, kurie aukoja tik pažįstamiems žmonėms, tikrai žinodami jų realią situaciją. Mano pačios mamos šeima globoja tris probleminius vaikus. Buvau įsitikinusi, kad jie viskuo aprūpinti, tad paspirtuką nupirkau „skurstančiai“ nepažįstamai mergaitei, nors jos gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės“, – apmaudžiai pokalbį baigė mergina.
Vaikusvajones.lt komentaras
Vaidos klausimus perdavėme VŠĮ „Vaikų svajonės“ vadovei Ramunei Baltaduonienei.
Iš pradžių situaciją pabandėme pasiaiškinti telefonu ir ji geranoriškai sutiko pasidomėti, kaip toks sunkiai suvokiamas įvykis galėjo nutikti, tačiau tuoj sulaukiau priekaištų, kad norime rašyti ne apie jų gerus darbus, o būtent apie šį nutikimą. Vėliau atsiųstame komentare taip pat netrūko pastebėjimų, kokia yra svarbi ir naudinga jų iniciatyva, kiek daug jie sulaukia padėkų. Tikrai nesiruošiame to sumenkinti, bet šį kartą rašome apie šį konkretų atvejį.
Ramunės Baltaduonienės atsakymai į „DELFI Gyvenimas“ klausimus:
– Pakomentuokite šį atvejį.
– Suprantame, kad svajonės pildytoja ir globos koordinatorė susidūrė su tam tikrais nesklandumais, ir tai, kas įvyko, sukėlė nesusipratimų. Mūsų tikslas visada buvo teikti paramą tiems, kam jos labiausiai reikia. „Vaikų svajonės“ yra 15 metų veikianti iniciatyva, padėjusi jau beveik 200 000 vaikų. Projektas „Vaikų svajonės“ – tai tarpininkas tarp Lietuvos savivaldybių, dienos centrų socialinių darbuotojų ir savanorių, kurie rūpinasi sudėtingomis socialinėmis sąlygomis gyvenančiomis šeimomis. Sudėtingos sąlygos – tai ne tik skurdas, finansinis nepriteklius, bet ir įvairios neigiamos šeimos sąlygos (pavyzdžiui, smurtas šeimoje, tėvų alkoholizmas ar priklausomybės, globėjų dėmesio vaikui stoka), galinčios paveikti vaikų gerovę ir jų ateities galimybes. Iš to kylančios ribotos galimybės gauti kokybišką švietimą ar sveikatos paslaugas gali trukdyti vaikams įgyti reikalingų įgūdžių ir pasiekti geresnį gyvenimo lygį.
Į Jus besikreipusi svajonės pildytoja pasirinko mergaitės, augančios globėjų šeimoje, svajonę. Mergaitė yra netekusi tėvų globos, ją šiuo metu globoja ir augina teta, kuri pasiėmė ją iš globos namų ankstyvoje vaikystėje.
Globos koordinatorius vertina pagalbos poreikį globojamiems vaikams ir pagalba kartais reikalinga ne tik išoriškai gerai atrodantiems vaikams, bet ir tiems, kurių socialiniai ir bendravimo įgūdžiai reikalauja pagalbos. Dovana buvo išrinkta atsižvelgiant į vaiko poreikį susirasti draugų, o to neįmanoma neišeinant į lauką. Paspirtukas buvo tas pagalbos tiltas, kuris galėtų leisti vaikui susirasti draugų, o globėjai nesijausti blogai, kad nežino, kaip motyvuoti vaiką išeiti į kiemą.
„Vaikų svajonių“ projekte dalyvauja tik tos šeimos, kurios sutinka. Socialinė darbuotoja tikrai neįkalbinėjo šeimos. Kodėl tuomet jie sutiko susitikti su svajonės pildytoja? Ir jei globėja gali nupirkti pati dovaną, kodėl to nepadarė? Šeimai sutikus, socialinė darbuotoja perdavė visą informaciją Globos centro koordinatorei „Vaikų svajonėse“, įtraukė svajonę į mūsų sistemą. Svajones, pasikalbėjus šeimoje, į mūsų sistemą įkelia socialiniai darbuotojai, ne pačios šeimos. „Vaikų svajonių“ projekte dalyvauja tik tos šeimos, kurios sutinka su asmeniniu svajonės įteikimu. Tai reiškia, kad globėja puikiai žinojo sąlygas. Kodėl svajonės pildytojai pasakojo kitaip, nežinau. Gal bijojo prisipažinti, kad yra pažeidžiama, nenorėjo pasirodyti silpna. Aš taip pat gavau susirašinėjimą tarp socialinės darbuotojos ir svajonės pildytojos. Gražus, korektiškas susirašinėjimas.
Skelbiate, kad pildote sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų svajones. Kokiu būdu patikrinate, ar šeimos kandidatės į paramą tikrai atitinka kriterijus, juk Lietuvoje tikrai daug skurstančių? Ar tikrai Lietuvoje nėra daugiau vaikų, kurie gyvena blogesnėse sąlygose?
Mūsų organizacija deda dideles pastangas, kad paramą gautų vaikai, kuriems jos reikia. Konsultuojamės su vietos socialiniais darbuotojais, dienos centrais, bendruomenių atstovais. Per juos mes pasiekiame vaikus. Tik dėka nuostabių socialinių darbuotojų, mes sužinome, kam reikalinga pagalba. Kiek vaikų įtraukia centrai, tiek svajonių ir būna publikuojama. Nusprendžiame ne mes, nusprendžia specialistai. Svajonės pildytojas tikrai neturi pilnos informacijos apie vaiko padėtį ir gyvenimo aplinkybes, tad jis, nebūdamas specialistu, negali įvertinti pagalbos vaikui poreikio ir vaiko problemos masto. Socialinės problemos, su kuriomis susiduria vaikas, pildytojui dažniausiai nėra akivaizdžiai matomos. Tad ir šiuo konkrečiu atveju, mergaitės svajonės pildytoja negali manyti, kad geba adekvačiai vertinti pilną įvykio situaciją.
– Ar dažnai tenka susidurti su sukčiavimo ar bandymo pasinaudoti situacija atvejais? Kaip tada elgiamasi? Juk ir šaukštas deguto gadina gerus darbus darančios įmonės reputaciją ir sukelia abejones visiems geros širdies žmonėms, nusprendusiems aukoti.
– „Vaikų svajonėms“ jau penkiolika metų. Mes labai pasitikime socialiniais darbuotojais, tad sukčiavimo atvejų nebuvo. Jei būtų nustatyta, kad parama buvo gauta neteisėtai, imtumėmės priemonių, kad ji būtų atšaukta ir, jei reikia, grąžinta. Tai labai svarbu, kad neprarastume žmonių pasitikėjimo.
– Ar imsitės kokių veiksmų, kad panašios situacijos nesikartotų? Ką galite atsakyti žmonėms, kurie dovanas išsiuntė paštu, o ne susitikdami su vaikais gyvai?
Dėl dovanas siunčiančių žmonių – mes visada skatiname asmeninį ryšį su vaikais, tuo ir skiriamės nuo kitų paramą teikiančių organizacijų. Tačiau suprantame, kad dėl logistikos ar kitų priežasčių, kartais dovanos perduodamos per mūsų kurjerių partnerius. Tuomet kiekvienas pildytojas gauna grįžtamąjį ryšį: laišką, nuotrauką, kartais vaikai paskambina pildytojams.
Man labai apmaudu ir liūdna, kad žiniasklaida užsikabina už vieno skambučio ir jis tampa svarbesnis mūsų apklausai, nei per penkiolika metų mūsų padaryti darbai, svajonės pildytojų pastangos, vaikų ir juos globojančių asmenų įvertinimas bei džiaugsmas, nuostabios istorijos, kurios padeda vaikams išbristi iš nepalankių gyvenimo sąlygų. Peržiūrėkite mūsų socialinius tinklus, spaudą, TV laidas, įmonių ir asmenų žinutes mums ir pranešimus spaudai. Ir pamatysite, kad svajonės pildytojos priekaištai yra nepagrįsti.
