Viskas būtų gerai - mes gražiai sutariam, viską tarpusavyje išsiaiškinam ir su manimi niekas gyvenime nebuvo toks geras, bet.. Jau kokius metus mane kiekvieną dieną graužia mintis - noriu jo vaikelio. Noriu sužinoti. kaip atrodytų mudviejų tąsa, noriu, kad mūsų meilė turėtų tęsinį ne tik bendros namo paskolos pavidalu.
Noriu, kad kažką mylėtume po lygiai.
Pavydžiu jo buvusiai žmonai, nes ji buvo to tipo, kurį jis pasirinko savo vaikų gimdymui. Argi tai - ne didžiausia pasaulyje dovana vienas kitam? ..
Mano vaikų jis, deja, nemyli. Jis jaučiasi be galo kaltas dėl skyrybų prieš savo vaikus ir visaip dėl jų neriasi iš kailio. Maniškius jis pakenčia. Po ilgų pokalbių stengiasi dėl manęs ir mėgina juos pastebėti, nesielgti taip, tarytum jie būtų tik baldai. Man dėl to labai sunku. Be to, man regis jis pavyduliauja, kai savo vaikams skiriu dėmesio, o ne jam.
Suvokiu, kad negalima "užsisakyti" gyvybės tam, kad ji kažką pataisytų. Bet aš nenoriu taisyti. Aš tiesiog noriu, kad mudu abu galėtume mylėti kažką trečią be pavydo. Ne šunį, ne katę, bet po dalelę savęs pačių ir vienas kito.
Apie norą turėti su juo vaikų aš jam nepasakoju. Kiek apie tai kalbėjom, supratau, jog jis jų daugiau nebenori - nori pagaliau pradėti gyventi sau. Bet sau mes šiaip ar taip nelabai turim galimybių gyventi- viskas nuolatos sukasi apie vaikus. Ką pakeistų dar vienas? Mano akimis žiūrint- suteiktų mums artumo, kuris kitu atveju (tokiu lygmeniu) neįmanomas.
Mūsų seksas visada buvo nuostabus, bet dabar, kai aš pradėjau suvokti, kad jis į mane kaip į galimą savo vaikų mamą nežiūri, man kažkodėl nebesinori ir mylėtis. Man tarytum norisi galvoj turėti kad ir iliuzinę, bet galimybę, jog kada nors mudu turėsime vaiką.
Prašau, pasakykite man ką nors, kas padės man atsisakyti šio neracionalaus noro.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
NORIU NENORĖTI TURĖTI VAIKŲ
Sveiki,
Taigi, jūs norite, kad įtikinčiau jus nenorėti turėti bendro su savo vyru vaiko. Atrodo, kad norite visai ko kitko, ir ne veltui savo norą laikote iracionaliu. Kažką jūs ten pasąmoningai rezgate. Iš tiesų visas jūsų laiškas yra apie tai, kiek daug bendras vaikas jums duotų, ir kaip būtų galima gražiau už jus pasakyti :“ Noriu sužinoti kaip atrodytų mudviejų tąsa, noriu, kad mūsų meilė turėtų tęsinį ne tik bendros namo paskolos pavidalu. Noriu, kad kažką mylėtume po lygiai... noriu, kad mudu abu galėtume mylėti kažką trečią be pavydo. Ne šunį, ne katę, bet po dalelę savęs pačių ir vienas kito. “ Gražu!
Manau, kad jūs, kaip ir dauguma moterų, visiškai natūraliai rūpinatės savo santykių sutvirtinimu.
Nes matote, ko šiems santykiams trūksta: vyras nemyli jūsų vaikų iš pirmos santuokos, nors ir stengiasi skirti jiems daugiau dėmesio. Jums irgi nėra visiškai prie širdies jo vaikai, kadangi vyras iš kaltės jausmo skiria jiems padidintą dėmesį. Tuo apvogdamas jus ir savo naują šeimą. Kitaip sakant, jūs norite išpildyti neišsakytą jūsų, bet žinomą visoms moterims teiginį: “JEI JIS MYLI MANE, TAI MYLI IR MANO VAIKUS“.
Jūs to nesakote, tačiau siekis turėti bendrą su vyru vaiką kyla iš siekio turėti meilės garantiją. Pradėkime nuo to, ar lengva ir ar tikslinga mylėti vaikus iš sutuoktinio ankstesnės santuokos. Pažiūrėkime, kiek šis gražus noras pagrįstas.
Tarkime, atsitiktų toks stebuklas ir jūsų vyras iš tiesų pamiltų jūsų vaikus iš anos santuokos. Taigi, jie taptų jam vaikais, o jis taptų jų tėvu. Jūs savo ruožtu iš tiesų pamiltumėte jo vaikus, nustodama juose matyti varžovus. Taigi, jie taptų ir jūsų vaikais, o jūs taptumėte jų motina. Į ką tai atvestų?
Tokiu būdu būtų pažeistas teisingumo principas - vyras užimtų jūsų buvusio vyro vietą, o jūs užimtumėte jo buvusios žmonos vietą. Vaikams skyrybos ir tai kėlė nemalonių emocijų, o toks EMOCINIS įvaikinimas keltų dar didesnį pyktį, tik pykčio objektais vietoj jų tikrų tėvų taptumėte jūs su vyru.
Patėviai ir pamotės gali globoti ir rūpintis savo įvaikintus vaikus, tačiau vargu ar jiems verta emociškai išstumti jų tikrus tėvus. Tinkamesnė strategija, mano manymu, būtų tokia : pasakyti ar tiesiog duoti vaikams suprasti : jūsų vaikai turi savo tikrą tėvą- jūsų buvusį vyrą. Jo vaikai turi savo tikrą motiną- jo buvusią žmoną. Toks pasakymas , kaip bebūtų keista, vaikams tinkamesnis, nei įmotės ir įtėvio bandymai mylėti. Neatsitiktinai pasakose pamotės ir patėviai visuomet blogi- pastebėjote? Jie ir neturi būti labai geri. Jie tiesiog turi žiūrėti į tuos ne savo vaikus su pagarba ir nebandyti paneigti jų tikrų , nors kartu su jais ir negyvenančių tėvų. Net jeigu tikri tėvai buvo negeri, alkoholikai, žiaurūs? Vis tiek.
Dabar pažiūrėkime į jūsų norą turėti bendrą vaiką. Man atrodo, kad šis noras didele dalimi susijęs su garantijos reikalavimu. Jūs jau buvote išsiskyrusi. Ir nenorite skirtis antrą kartą- tai nėra malonus procesas. Kažkas emociniame ryšyje su vyru dabar jus neramina. Jums reikia garantijos. Kas būtų toji garantija? Jūsų vyras pasirinko savo pirmą žmoną kaip gerą vaikų motiną. Jūsų supratimu, tai buvo patikimas dalykas?
Jums norisi tikėti, kad yra būdų, galinčių duoti garantiją ir jums , kad jūsų santuoka bus patikima? Gal ir yra, tik visai ne vaikas. Jei vyras rinkosi sau vaikų motiną, tai nereiškia, kad visas moteris rinksis tik motinystei. Juk su ta nuostabia mama vyras kaip tik išsiskyrė. Jei jūs taptumėte tokia pat, kaip ji, kodėl jam reiktų gyventi su jumis? Šeši vaikai, susiję su jumis- pakankamai daug. Su jumis vyrą sieja ir seksas, ir bendravimas, ir sutarimas. Kam jums dar vieno vaikelio, jei pažiūrėti į tai ne pro tokią gražią prizmę, kokią jūs aprašote savo laiške?
Jūs minite, kad pavydite jo buvusiai žmonai. Taip, tikiu, kad pavydite. Ji su jūsų vyru turėjo ne tik seksą, bet ir sukūrė tęsinį. Tačiau ar jie pratęsė save ar tiesiog gyvybę? Gal jie perdavė savo vaikams kažkokią ypatingą meilės dovaną? Aš nesu tikras, kad ir ji, ir jis mylėjo tuos vaikus „po lygiai“, kaip jūs rašote. Visai gali būti, kad vaikais jiedu bandė kažką vienas kitam įrodyti. Kad jais netgi manipuliuodavo. Kad kalbomis apie vaikų skriaudas bandydavo padaryti viens kitą kaltu dėl skyrybų.
Kad vaikai ne sujungė, o išskyrė juos - taip, tarkime, dažnai būna, kai po skyrybų vienas vaikas lieka ypatingai surištas su vienu iš tėvų. Taip, vaikus lengva mylėti, ypač kai jie yra maži, naivūs ir priklauso nuo tavęs. Tačiau vaikai tik svajonėse yra kažkoks vienijantis sutuoktinius faktorius. Tikrovėje naujas vaikas- tai tiesiog mielas, brangus ir artimas tau, bet vis dėlto DAR VIENAS šeimos narys. Kuris paprastus santykius komplikuoja. Nes paprastesnius- dviejų žmonių santykius- paverčia sudėtingais- kaip minimumas trijų, o jūsų atveju- ir kur kas daugiau žmonių santykiais.
Todėl idėja „daugiau vaikų- tvirtesnė santuoka“- nėra visiškai teisinga. Teisingesnė kita idėja- „tvirtesni santykiai- lengviau turėti daugiau vaikų“.
O kas garantuoja tvirtesnius santykius?
Niekas negarantuoja. Santykiai pagrįsti iš dalies mūsų atsitiktinai sutapusiais laimingais atsitiktinumais, iš dalies - mūsų pasirinkimais. O tam, kad galėtumėme pasirinkti būti su sutuoktiniu, mums padeda ne manipuliavimas, ir netgi ne nuolatinė meilė, o laisvė, kurią mūsų sutuoktinis mums, o mes jam suteikiame. Todėl jūsų vyras, jei jūs , tarkime, apgaulės būdu nuo jo pastotumėte, traktuotų tai kaip gudrią nelaisvę. Ir negalėtų pasirinkti jūsų mylėti. Jis sakytų :“tu norėjai mane pririšti“.
Sakytų ne nuolat, bet galvotų taip visą likusį jūsų bendrą gyvenimą.
Taip, tai atrodo keista, tačiau santuokoje veikia toks dėsnis- nori, kad sutuoktinis tave mylėtų- leisk jam būtų laisvam nuo tavo meilės ir juolab manipuliacijų. O jei jis, niekšas toks, pasinaudotų jūsų duodama laisve, ir paliktų jus? Taip, ką jei jūsų vyras ir toliau labiau mylėtų savo buvusios žmonos vaikus , nei jūsų vaikus ( ir kaip jūs pati padarote išvadą- nei jus pačią)?
Taip, garantijos čia nėra. Tegul jis turi galimybę nemylėti nei jūsų, nei jūsų vaikų. Tegul jis turi laisvę nepradėti su jumis vaiko. Palikite tokią laisvę ir sau. Iš dviejų laisvų žmonių bendravimo gaunasi visai padorūs santykiai. O kartais - ir vėl laisvu keliu - vaikai.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt